?

Log in

entries friends calendar profile batuota misija Previous Previous
Shoe is missing a mission
Batas. Misija. Ilgesys.
shoeinmissin
Ar susimąstau, kodėl rašau? Bent jau ne tada, kai čirpinu rašiklį ir prakaituoju dienoraštį peckiodama, visas mintis vos spėdama talpiai susluoksniuoti. Tada tiesiog jaučiu, kad reikia kuo greičiau išpilti tai, kas ant ar po širdimi. Aldonos Steponavičiūtės mintyse apie tai man labiausiai įstrigo mano nusipieštas paveikslėlis su ežiuku. Jis lėtai eina greitkeliu, gal net ir švilpauja, apsidairo, mato kalvas ir ežerėlį. Viską dedasi domėn. O mašinos lekia, skuba, ir nei viena nepamato, koks gražus pasaulis.

Nesu aš dar ežiukas. Bet noriu išmokti sustoti, eiti lėčiau, skanauti spalvomis, liesti paviršius, ragauti garsus.

Tai tik viena iš minčių, kurias pasirašiau savo į ateinančių metų 'noriu' sąrašą.

Tags: ,

Leave a comment
shoeinmissin
Atrodo, kad jausčiau ją iki ilgiausios šaknies. Kaskart taip nutinka skaitant jos knygas. Paskutiniąją, kurią skaičiau 'Sapnų nublokšti' iš pradžių pažadėjau mėgautis po truputį, neskubant. Negalėjau atsitraukti. Taip ir likau siūbuoti hamake su ja tol, kol pabaigsiu.

Ji vis ieškojo tikėjimo. Ne, ji jame buvo, ji tik ieškojo formos. Drąsiai, nepabūgus atskleisti savo angelus ir demonus. Gyvenimo tėkmėje, o labiausiai pabaigoje suprato, kad net ne forma svarbiausia. Svarbiausia yra buvimas tikėjime, visai kaip Fromas kalbėjo savo 'Būti ar turėti'.

Dar neatradau kitos tokios drąsios ir stiprios rašytojos, kaskart iš naujo kviečiančios mane būti visiškai atvirai, be jokio sumeluoto 'dvasingumo kaukės', bet ieškoti tikrųjų formų.

Šis filmas kelionėje prieš pat Kalėdas, kai perkratau savo gyvenimą iki dugno. Tikiuosi, kad galėsime išvažiuoti į kokią Kosta Rikos fermą, kur per darbą ir buvimą su savimi, dar labiau galėsiu priartėti prie savęs ir giliausių savo klodų. Drąsiai, neapsimetinėjant...

Current Location: nicaragua
Current Mood: calm calm

Leave a comment
shoeinmissin
Čilė išlydėdama mus gerokai spirtelėjo į kalnus, ir jau taip nenusileidom iki pat La Paz.
Atrodo šalys kaimynės, o vis tik jau prie pat sienos suprasi, kad Bolivija - su savo asmenybe...

Tarp kitko, jei kas planuojate keliauti po Pietų Ameriką, lietuviams paprasčiau nei paprasta. Vizos nereik nei į Čilę, nei į Boliviją, Argentiną ar Peru. Kol kiti stoviniuoja susimokėti mokestį oro uoste Čilėje, aš padrąsinta pareigūnų pražingsniavau kaip vietinė. Iš Čilės į Boliviją pasirodo kaimynus lenkus gerai papurto, o "vargšams" amerikiečiams tai sąrašas paklodės ilgio: pakvietimas, viza, kur gyvensi, ar turėsi už ką čia pragyventi (chi chi)... O aš - bendraautobusių australų nuostabai - gavau tik štampą trisdešimčiai dienų.

Kalnai begėdžiai, nuogi nuogutėliai, tik kuris ne kuris sniegine kepure...

Tradiciškai prieš pat paskutinius kilometrus mano pilvas prisipildė drugių, bet akys jau džiūgavo neįprastais vaizdeliais - moteriškės daugiausiai vienodo apvalaino dydžio, dviem ilgom juodom kasom, melejonais sluoksnių sijonų, ir būtinai mažikė apvali kepuraitė ant viršugalvio - neturiu menkiausio supratimo, kaip ji ten išvis laikos. Ir privalomas atributas - margaspalvė skara daugiausiai ryšima ant nugaros krovinių ar vaikų gabenimui.

Savaitė La Paze prabėgo lyg sapne. Neįsivaizduoju, kaip aš ten ta ispanų kalba prabilau - garbės žodis, man pačiai siurprizas. Lėtai mekenu, bet susikalbėt pavyksta...
Ligoninė su savo privalumais ir trūkumais. Priimė mane greitai, jiems tai, kad baigiau psichologiją groja labiau, nei kas studijuoju meno psichoterapiją. Iki to reik augint ne tik lietuvaičius, kurie jau labiau galėtų paaiškint su kuo tai valgoma...
Nė nepastebėjau, kaip apturėjau dešimtį pacientų ligomis įvairialypėmis: šizofrenija, alkoholizmas, valgymo sutrikimai...

Vienas iš aukščiausių miestų pasaulyje nepalieka mano organizmo be pėdsako - praeitą savaitę kaip sena moteriškė šnopavau lipdama laiptais ar kopdama kalnu (ne tai kokia tai Savanorių kalvelė) :)

Bet jau galvos skausmas praėjo, ir dabar tik kada ne kada trūksta oro kiek skubiau paeinant.

Žmogeliauskas manasis atvarė lėktuvu ankstų sekmadienio rytą, ir keturių kilometrų aukštį aš ir vėl užčiuopiau savo pavargstančiais plaučiais.

Leistis į La Pazą - tai jau pats atrakcionas... Namų prikimšta ant kiekvieno įmanomo skardžiaus. Ar tai būtų naktis milijonais jonvabalių, ar diena rausvomis sienomis nesiskirianti nuo uolų, stebina tiesiog, kad jis toks na kitoks...

Po sunkios savaitės, kurią nežinau kokiu būdų atidirbau, save apdovanojau filmu "La carceria de Nazi" - veiksmas Bolivijoj, Peru, Vokietijoj ir Prancūzijoj septyniasdešimtaisiais į dienos šviesą traukia vieną iš daugelio nacių, besislapstančių naujais veidais ir vardais visame pasaulyje. Peremta tikrais faktais, net Prancūzijos ir Bolivijos vyriausybės buvo į visa tai įvilktos. geras.

O jau savaitgaliui nutarėm dumti kiek atokiau. Pasakysiu tik tiek, kad Bolivija iš tikrųjų per mažai įvertinta. WOW faktoriuj dar gyvenu...

Pirmą dieną traukėm į Coroico. Ne traukėm, tiesiog rusiškais kalneliais bildėjom. Vairuotojas matyt pasitaikė nekantrus, ir nors jau maniau esu įpratusi prie tokio vairavimo, kai mašiniukas lekia palei statų skardį, pamiršau, kad kvėpuoti ypač naudinga, nes deguonies ir taip ne per daugiausiai tokioj aukštybėj... o kalnai kalnai... neturiu žodžių aprašyti, nes tai šakės... galiu tik tiek pasakyti - kitą dieną austrai (!!!) važiavę su mumi, burną išlaikė stabiliai atvirą. Taigi jie tai kalniečiai, o ką man daryti lygumų mergaitei? Tai ir sakau, kad nei žodžių nebeužteko...

Čia išgyvenau labai labai ypatingą dieną... Dieną, kai nebežinau,kas vyksta... Dieną, kurios laukiau ir kurios bijojau...

Bet laukė dar viena diena. Su dviračiais leistis taip vadinamu pačiu pavojingiausiu keliu pasaulyje. Gal dviratininkams jis ir nepajingas, jei tik neatsiranda koks kietas macho. Bet jau kaip ten mašinos važiuodavo, tai neturiu nė žalio supratimo. Trumpam įsivaizduokit - skardis be dugno. Gražu tai gražu, bet eilė tik viena. Kaip ten vyko abipusis eismas, dar dabar nesuvokiu. Ten tarpais ir vienai didesniai mašinai - pravažiuoti karšta. Ir tie kryželiai skirti užsimušusiems neįkvepia... Ir nesibaigiančios istorijos, ir statistika...
Bet dabar iš La Paz į Coroico jau nutiestas naujas kelias, kuriuo dar vakar pasismagindamas lėkė vairuotojas. "Oficialiai mes debesyse" - jau seniai pramušiau savo keturių kilometrų aukščio rekordą.

Bet važiuoti tuo Mirties Keliu - labiau nei rekomenduoju... Neužtenka nei žodžių, nei nuotraukų visam tam apsakyti... Jei teks kartais Bolivijoj pabuvot, ir kartoju - neįvertinta iki galo šalis, tas kelias ne tiek mirtinis, kiek tiesiog įstabus - nuolat leki dviračiu žemyn: pradėjom keturių su smarkiu viršum kilometrų aukšty, pabaigėm aštuoniais šimtais metrų. Reiškias tuos visus tarpinius metrus leidomės žemyn. Pėdalus susukau gal daugiausiai trisdešimtį kartų, o visą likusį laiką tik laikiau stabdžius ir gėrėjausi vaizdais, kurių kaip ir sakiau aptart negaliu...

Tags: , ,
Current Location: kambary, kur už lango milijonai žiburių kalnuose
Current Mood: amused amused

1 comment or Leave a comment
shoeinmissin
Taigi galų gale atsidūriau čia, ir tai jau didelis žingsnis. Bo turiu kvailą įprotį nepatikėti tuo kas bus, tol, kol nesu ten...

Tiesa pats pirmiausias kvapo gniaužalas - skrendant per pūkuotus snieguotus Andus. Stiuardesės viena kitą stumdė nuo langų, kad galėtų savo kameras prispaust prie stiklo ir nufotkint tą gėrį.

Kadangi gerbiami Air Comet kolegos kiek per vėlai apsižiūrėjo, kad jų lėktuvas netvarkoj, autobusų tiesiai į dykumą tądien nebeliko. Teks keliaut ryt. Gal ir geriau, išmiegosiu visą biologinio laikrodžio sumaištį, nes jau visai pasimečiau, kame gyvenu.

Ryte dar nosį įbedžiau į prieškolombinių laikų muziejų, kas visai sveikai supažindino mane apie ikikolonijinius laikus. Nes ir be europiečių, ikiinkinė ir inkinė civilizacijos sau klestėjo, gal kiek mūsų akimis žiaurokos - vaikus aukodamos ant ugnikalnių, bet sistemas jie turėjo neblogas, o ir menas net iki haliucinogeninių instrumentų ornamentų.

Pasmalsavau ir modernaus meno galerijoj, kuom čiliečiai gyvena. Vienas menininkas ypač suintrigavo. Senos idėjos per naujus akinius.

Šiaip pats Santjago kažkuo ypatingu nesužavėjo. Čiliečiai man pasirodė žmonės mandagūs, tyloki, tačiau santūriai springstantys naujomis idėjomis ir paieškomis. Ne veltui Pietų Amerikoje ji viena labiau bizniui patrauklių šalių. Krito akin tamsūs aprėdai - daugiausiai juoda spalva, kur ne kur vyšninė ar sodri raudona.

Ir... vaistinių miestas. Negi juos taip sveikatos bėdos vejas?

jau buvau pamiršus, kad keliaut galima ilgai ilgai ilgai. iš Santjago į San Pedro de Atakamą - apie tris dešimtis valandų tvarkingai atsėdėjau. Bet autobusai čia patogūs, semi-lova, lova. telikas. maistas. žo, nelabai ir pavargau tiek kelio atardama. O vaizdas per langą - ties sostine sultingai žalios, vėliau dykuminės.

Ta Atakamos dykuma - tai garbės žodis kaip mėnulis. Nulis žalumos (kur ne kur, bet ieškoti ir žiburys nepadės). Kalvagūbriai ir ugnikalniai (penkios dešimtys visai aktyvių, vienas tvarkingai kasmet pasireiškia). Visas vanduo išlytas Argentinoj, nes kalnai debesų nepraleidžia.

Tik iškėlus koją iš autobuso, jau galvojau blyn keiksiuos, negi vėl kaip Kenijoj tūkstančiai paiūlymų, ir ne visai realių. Bet šis indėniškai atrodantis jaunuolis - kažkaip patikimai pasirodė man ir prancūzei. Taigis viens du, ir mes dulkinu suvargusiu autubusėliu jau pas jį hosteliukyje.

Oazė nieko viduryje. Artimiausias miestas apie šimtas kilų. Šimtas kilų nieko. Dykumos, absoliučios pačios negyviausios ir sausiausios dykumos pasaulyje. Gana turistais prisotinta oazė, bet jauki. Susiorganizavau keletą turų - kai nelabai daug laiko turi, o pamatyt norisi, nieko kito ir nebelieka. Vakare jaukus pasiplepėjimas su kitais keliautojais prie kokos arbatos. Tiesą sakant, koka čia labai populiari. Ir nors tai tas pats augalas, kuris naudojas kokainui gaminti, patys lapeliai to, kas apie juos paslapčia šnabždama - neturi. Prie jo priprast negali, bet arbata padeda virškinimui ir ypač kenčiantiems nuo aukščio.

O kentėjau jau ir aš. Ryte ketvirtą jau dardam geizerių žiūrėt. Įspūdingai jie ten raitosi dūmais. Bet po gero pusvalandžio, jaučiau, kad jau galva kažką trimituoja, kaulai dangstosi nemalonia šiluma, skrandis prašosi lauk, ir apskritai jaučiau, kad jeigu nieks rankos nepaduos, sėsiu žemėn. Tokiais momentais pagalvoji, blyn dar nenoriu mirt...

Gidas parūpino papildomo deguonies ir kokos. Suveikė. Vėl grįžau gyventi, ir jau neužilgo sėdėjau termose, geizerių natūraliame baseinėlyje - vanduo kas antrą raibulį šildė nugarą, o nosis šalo apie minus dešimt ore.

Hehe, galų gale mačiau lamą. Iš pradžių klausiau savęs, kodėl pas mus tas įprotis vadint kvailoką merginą tokio mielo gyvuluko vardu. Bet paskui kaip iš niekiur nieko prancūzas astronomas leptelėjo - kaip ir visi kupranugarių atstovai, ji atrodo kvailoka...

popiet Mėnulio slėnis, kur tarpeklyje klausiau braškančių druskų stalaktitų ir saulę lydėjom už milžiniškos tamsiaodės kopos.

Kitą dieną lagūnos, druskos slėniai (pasirodo trečias didžiausias plotas pasaulyje) ir vietiniai kaimeliai. Gavau progos pabūt vienai... Nes keliaujant grupe tai nėr taip paprasta. O man tiesiog žviegte norisi tų minučių tik tarp manęs ir gamtos. betarpiškai.

Išsikeliavo kroatai, italai ir prancūzai, todėl palikau tik vokiečius dar dykumos smėlio uostyt, o pati per naktį į Ariką prie Ramaus vandenyno. Praleidau kone šešias valandas ant uolų besiblaškančioms bangoms ir nuo aukštos kalvos leidau saulę žemyn.

Pas Pati apsistojau netikėtai, ieškodama visai kitų svečių namų. Bet draugiškas žvilsgnis suviliojo, ir mes jau gėrėm kavukę salione. Supratau gal tik septyniasdešimt procentų, ką jie šneka, atsakyt tesugebėjau trisdešimt - nekokios prognozės. Tiesa, jie paguodė, kad bolivijoj visi šneka lėčiau ir paprasčiau. Tingūs čilėnai tingi liežuvį smarkiai vartyti. O ir šiaip ji plepi moteriškė pasitaikė, neveltui matyt į Pinočeto parankę (pasididžiuodama nuotrauką rodė) įsikibus jau gerai į ausį jam prisuokė. o vyras istorikas žiniomis apipylė...


Lietuviams bepigu keliaut po Čilę, Boliviją ar Peru. Tereikia tik paso. Nei vizų, nei papildomų mokesčių. Raitės plaukai skaitant, ko reikia amerikiečiams čia pakliūt. Todėl praėjau pro sieną paprasčiau nei vietinė.

La Paz. Džžyz. Bolivija visiškai kitokia nei Čilė... Bet apie tai - vėliau. Ryt pirma diena ligoninėj, ir mano galva dar sukas kiek, nes nors ir ne taip blogai, kaip ten prie tų geizerių, jaučiu, kad dar reiks keletos dienų smegenims duot apsiprast su deguonies trūkumu.

Tags:
Current Location: lova naujuos namuos
Current Mood: lethargic lethargic
Current Music: šuo skalija

1 comment or Leave a comment
shoeinmissin
Po kompaktiškos kelionės aplink pasaulį tądien buvau nemenkai pavargus. Mat nors ir kaip prieš tai save įtikinėjau, kad vis tiek visko aplankyt nepavyks, tai ko ten ir plėšytis, vis tik akims apraibus negalėjau savęs stabdyt.

Tai pirmoji Expo. Apie ankstesnes nė negalvodavau nei dėl ekonominių priežasčių, nei kad nemačiau didelės prasmės. Bet jau kad buvau toje Ispanijos dalyje bent keletui dienų, nusprendžiau šįkart surizikuot.

Palikau Madridą ir keliavau pusiau nežinomybėn. Ketinau apsistot pas žmogų, su kuriuo susisiekiau coachsurfing internetiniame klube – veikia panašiai kaip hospitality club: nori apsistoti pas ką nors, rašyk, ir jei tik žmogus neatostogaus ar bus nuotaikoje, tavo profilis patiks dėl vienos ar kitos priežasties, būsi priimtas. Vis draugai užduoda klausimus: ar tai saugu. Klausimas ar išvis į gatvę išeit saugu, bet atsimint reiktų tik tai: nereikia šokt ant pirmo pasitaikiusio. Žmones gerokai patyrinėji – kaip apie juos atsiliepia anksčiau apsistojusieji, ką žmogus rašo apie save. Coach surfinge gali tapti patikrintuoju nariu, kada net sutikrina tavo duomenis su banko kortele.

Jorge buvo bene vienas iš paskutiniųjų, kuriam parašiau išsekus kantrybei. Šiuo metu Saragosa labai populiari ir daugelis ketina apsistoti pas saviškius ar pas hospitality narius, kad nereiktų mokėti net ir paprasčiausiuose svečių namuose kosminių sumų. Pastebėjau, kad jo profilis ir taip jau nusagstytas šimtais jį aplankiusių atsiliepimų – galvojau, negi kankinsi žmogų. Bet daugelis, kuriems rašiau, arba iškeliauja atostogoms, arba neatrašo, nes gal jau atostogose.

Superžvaigždė Jorge atsiliepė. Labai koknrečiai parašė adresą ir „laukiu“. Iki jo atsigauti nebuvo labai sudėtinga – užteko pasiklausti tik poros žmogų. Butas auksinis, ir tarsi pritaikytas kitiems apsistoti. Atskiras senobiškai pataisytas kambarys.

Dėl savo populiarumo radijo stotis kalbino jį pasidalinti coach surfingo klube. Tad vienokio ar kitokio motyvo paskatintas, jis nutarė rašyti knygą apie pas jį apsilankiusius. Gavau keturis klausimus ir aš, tad gal teks ir tą keliautojų dosje rinkinį papulti šitaip netikėtai.

Pats Expo aišku išsiskėtęs neblogai, šalių paviljonų virš šimto, o kur dar visokių įmantrybių. Tema – vanduo ir jo išsaugojimas. Perbėgsiu dabar mintimis ir trumpais ispūdžiais.

Vienas pirmųjų aplankytųjų – Lietuvos. Nežinau, kokie jausmų mygtukai suveikė, bet vien jau prisiartinus prie jo ir pamačius pavadinimą – o teko paieškoti kiek – užspringau ašaromis. Ir įžengus į jį, susigraudinau nejuokais. Viskas atrodė taip brangu ir sava: ir tas pliaupiantis lietus tamsiame kambaryje, ir tie Baltijos kelio vaizdai, ir tie siūlomi muzikos trupinėliai.

Na, o po to, prasidėjo maratonas. Afrika – kadangi dar pėdos šilo Kenijoj, be abejo išreiškiau pagarbą nusilenkti įvairiausio plauko matytoms statulėlėms ir pasiklausyti jau pasiilgto būgnų gausmo.

Keliauju Pietų Amerikon – žinoma ten. Kaip ir Afrikos, bene visos šalys didžiuliame paviljone, kur didžiulės nuotraukos vietinių žmonių, džiunglių ir vėlgi vietinės muzikos koncertėlis.

Arabiškos šalys – praktiškai bazaro tipo. Net nupurtė, kai išgirdau jau tūkstančius kartų girdėtą: „ks ks ks“, tik užeik ir jis jau įkalbės ka nusipirkti. Arabiškų fontanų užteko vandens išsaugojimui pavaizduoti. O kadangi šiandien – Jungtinių arabų emiratų diena – tai dar jie gavo papildomai erdvės pasireikšti. Kai tarp dviejų eilių vyrų keli sukosi ir svaidė šautuvus aukštyn, bandžiau bent keliom sekundėms įsivaizduoti, koks drastiškas turėtų būti jų cirkas. Kai visas pasaulis vis dar su sulaikytu kvapu stebi Rusiją ir Gruziją, šie neturi jokių problemų vaizduoti, kad šautuvai jiems kasdienybė.
Nežinau, kodėl bet paskaičiusi, ką parašiau apie arabus, apėmė jausmas, kad simpatija jų nepalaisčiau. Gal tas dvigubas jausmas po aplankytų Egipto, Jordanijos ir Palestinos, vis dar nepaleidžia manęs. Neišmokau dar tomis tautomis pasikliauti. O gal tai tik ir geriau…

Prie Japonijos, Rusijos, Vokietijos ir Kuveito net neketinau artintis, nes eilės milijoninės, ir neturėjau nė menkiausio troškimo tą vieną turėtą dieną praspoksot į kitų nugaras. Tačiau vakarop, kai eilės apmažėjo, smalsumas nuvijo, ką ten ta Rusija siūlo. Gal žinoma, kas nematė to filmo, buvo įdomus. Tačiau rusų dokumentinį filmą „Vandenį“ mačiau jau kelias serijas, ir šis buvo tik santrauka jau matytųjų. Bet gal ir teisingas jų sprendimas, nes ta informacija išėjo platesniam ratui nei tik Rusijos liaudis. Vanduo turi atmintį… Bet iš esmės, geriau tai pasižiūrėti patiems…

O į Vokietijos paviljoną pakliuvau kaip tarybiniais laikais – per pažintis. Jorge’s draugė vokietė paslapčia pravedė ir nušluosčius nosis laukiantiesiems jau supausi vandens fotelyje. Vokiečiai gerai atliko namų darbus. Jų vandens taupymo ir švarinimo išradimai – viltis daugeliui Afrikos šalių. Mobilus išradimas jau dabar gelbėja trokštančiuosius, todėl paplekšnojau šiai šaliai per petį.

Niekada dar neteko matyti trijų dimensijų animacijų, todėl it vaikas aikčiojau Korėjos paviljone. Garbės žodis atrodo objektai visai šalia tavęs, o ir pats filmukas labai geraširdiškas ir mielas.

Malaizijos paviljone pavyko net visą koncertą išvysti. Besišypsantys tyrais veidais vyrai ir ypatingo grožio išdidžios moterys leido kiek pakeliauti jųjų kultūra. Po jų paviljono su valčių imitacijomis užsimaniau tą šalį aplankyt. Kada nors…

Indija – tai didžiulė Indijos parduotuvė.

Lenkija – ypač plačiame ekrane pasaka. Kažkaip kiek čyyyyzas man ji pasirodė: ispanas besivaikantis lenkę yyyypač seksualiai apsitaisiusią, kur ne kur virstančia undine, ir bandančia parodyti Lenkijos ypatingas vietas. Saldžiau už Holivudą.

Filipiniečiai smaginosi būgnuodami, ir vertė ispanus iš koto. Net ir vidurdienis balkonas tapo diskoteka, kur kostiumuoti ar vežimėliuose negalėjo ramiai išsėdėti.

Vakaras pasibaigė Aisbergo supermoderniu spektakliu apie šiukšlių, vandens ir trokštančio – suklypusio žmogaus metaforomis. Wow efektas buvo.

Ispaniškos muzikos koncertas rumba ritmu judino mano pavargusias kojas.

Ir paskutinis spektaklis paliko neblogą įspūdį – nematyti efektai, įdomios metaforos.



Taigi ideali diena ir vakaras. Visai kitaip nei kita diena. Velnias nešė mane į tą galerą - pykau ant savęs. Ir kodėl bilietą palikau atvirą. Autobusai išpirkti, traukinių kainos melejoninės. Skutau kaip išprotėjus į autobusą, kuris nuvežė į tarpinį miestelį kažkur nieko viduryje. O ar bus kas iš ten – kas žino. Bet turėjau būti Madride prieš vidurnaktį, mat skrydts į Čilę.

Traukinių stoty – išganingas bilietėlis vietiniu traukiniu į Madridą – kone nepasiekiamas. Turėjau tik pusę sumos eurais, o kortelė nesuveikė. Šalia bankamašinė irgi šaukia, kad neteisinga kortelė. Nors bėk ir rėk. Sekmadienį ispanai stropiai švenčia, todėl visas miestas kaip išluotas. Nu nors pritūpimais guoskis...

Netikėtai atrasta bankaskylė priimanti maniškio tipo kortą - ir viskas tada jau judėjo it surežisuotam happyende. Lėtas traukinukas, pasišokinėdamas per išdžiūvusius laukus ir raukšlėtas kalvas.

Pakliuvau aš gerokai prieš vidurnaktį į tą oro uostą - ir kas iš to? Skrydis atidėtas bene šešioms valandoms. Įsiutusiai liaudžiai buvo pasiūlytas superduper viešbutis. Bet miego tik kelioms valandoms - organizmo erzinimas!

Nu žo, svarsčiau sau žiūrėdama į kylančią saulę ir ankstyvus lėktuvus. Tai ar atiduos mane Europa kitam kontinentui?

Lėktuvas ne pats prašmatniausias, nėr ko norėt susišaudžius pigų skrydį. Verčiau jau išvis pasiekiau vietą, nes po kelių dienų pasirodo tame pačiame oro uoste nepakilo 150 žmogų ir Kanarų salų nepasiekė...

Du trečdalius skrydžio pramiegojau. Todėl skųstis, kad keturiolika valandų skrist - tai daug - negaliu...

Pagaliau Čilė.

Tags:
Current Location: Santiago de Chile
Current Mood: cranky cranky

Leave a comment
shoeinmissin
Saulė tamsutėlių debesų pataluose - raudona it kas ją skrudintų ant žarijų. Traukinys rieda ramiai, vis palikdamas nurausvintus laukus. Šalia kinietis aiškina pagyvenusiai anglų porelei apie saulės ypatumus, nes moteriškė aikčioji, kokia ji ryte didelė ir ryški, o vidurdienį mažutė ir blanki. Riedėdami tuneliais sinchroniškai kilnojam rankas prie ausų su juodaode, šiaip jaukiai priglaudusiai galvą ant vaikino pečių. Atrodo mėgaujuosi tomis keliomis valandomis ramybės iki tol, kol vėl kelsiu sparnus.

Ryt į Ispaniją... Bandysiu aplankyti Saragosą ir paspoksoti į EXPO, šiaip vietinių baisiai niekinamą dėl to, kad teršia jų upę. Po to skrendu į Čilę... Ten perkeliausiu pusę jos, kad galėčiau pasiekti Boliviją.

O tada jau meno terapijos praktika mėnesiui ligoninėj su žmonėmis, turinčiais psichinės sveikatos bėdų. Bijau nors tu ką. Bet parodyti to nedrįstu nė sau. Svetima dar šviežiai kibinama kalba, nežinoma kultūra, niekada anksčiau neįžengtas kontinentas, ir kažkokie realybės nesudraskyti lūkesčiai.

O po to bandysiu lėkti į Peru. Lyg jau įrašė mane ten, leisiuos lyg su dviračiais nuo kalvų, kad galėčiau Machu Pichu pamatyti.

Na bet iki to laiko, dar daug atrodo vandens tekės. O aš einu ramybės temstančiuose laukuose per langą skinti.

Current Location: Traukinys
Current Mood: curious curious
Current Music: dar negroja... bet tuoj...

5 comments or Leave a comment
shoeinmissin
Po Meru dar kartą atsisveikinom su Kenijos kalvomis, nes kita mūsų stotelė - Indijos vandenynas.

Vakare į Mombasą turėjom riedėti senoviniu naktiniu traukiniu, bet streikas pasiglemžė tą svajonę, ir vietoj to teko kankintis pačiame nepatogiausiame kada nors važiuotame autobuse.

Nuovargis iš ryto po tragiškos nakties temdė mano bet kokį ūpą, o del vėlavusio autobuso nebegalėjom būti paimti ankstų rytą paskutinės mūsų afrikietės. Nedvejojom ilgai - važiuojam prie pavandenynio. Ir kuo skubiau...

Kilifis - vieta, kurią tiesą sakant įsivaizduodavau tik savo meditacijose. Svečių namai ant šlaito, stebinčio vandenyną. Saulė vaikštanti bangomis ir baltame smėlyje. Dar kartą afrikietiška vakarienė ir aikčiojimas dėl žvaigždžių, stebimų besisupant dar iš vaikystės pamėgtomis supynėmis.

Kad ir kiek berašyčiau, vis tiek būtų "ssūūris", bet tokių akimirkų mums labai reikėjo... Saulės, tekančios iš vandenyno, žvejų ansti rytą, burių ir negyvų koralų.

Kitą dieną judėjom į Lamu, arabiško kirpimo viduramžių miestą saloje. Ramybės užantis. Sala su trim tūkstančiais laisvai besivaikštančių asilų, aplipdyta senovinėmis burinėmis valtimis ir kvepiančia kepta žuvimi.


Hosteliukas apsodintas augalais, kambariai dvelkia senove. Nelinkus aprašinėti namų, bet čia atmosfera paslaptinga.

Gatvės tokios siauros, kad kai kur sunkiai prasilenktum. Braidžioti jomis, nenušllifuotomis ir padrėkusiomis, meditacija...

Kitą rytą karštis išprašė saulėn, ir susižvejoję po kokosą jau supomės Vasko valtyje. Mielas jaunuolis, kasnakt plaukiantis žvejot, turintis aibę istorijų. Mūsų žandikauliai nukaro, kai jis pasakė, kad jo tėčio amžius 150 metų. Nedrįsom paklaust, kokiais matais skaičiuojant...

Neveltui čia vilas pasistatę Monako princas ir kiti įžymybės, nes nugarinė salos dalis - Šelos paplūdymys - viskas, apie ką gali svajoti pajūryje: šiltas smėlis ir šilkinė jūra, atsitiktinės palmės ir minimumas žmonių, todėl gali puikiai įsivaizduoti, kad esi vienas saloje.

Gal tik neapskaičiavom, kad ekvatorinė saulė nepaiso kremų, ir po kelių valandų maudynių mes parpėdinę namo raitėmės raudonomis odomis. Bet negi galėjom atsisakyti tokių tuštybės minučių.

Palikom šią salą, kaip ypatingą suvenyrą savo atminčiai, ir pamažu traukėm atgalios į Mombasą, senovinį (bet ne tokį įspūdingą) palei Indijos vandenyną miestą, o iš jo - jau į Nairobį. Paskutinei dienai chaoso ir ramaus gyvenimo šeimoje, kuri mus pasitiko vaišingumu ir išlydės...

Jei ne netikėtai padedusi Styveno sveikata, visa kelionė, nors kupina nuotykių, būtų praėjo neįtikėtinai sklandžiai.

Skrydis namo - graži pasakos pabaiga. Sudano ir Libijos Sahara, Viduržemio jūra, Mont Blanc ir Alpes. Ne menkiausio debeselio, tad nosis nuolat braižė lėktuvo langą.


Dar ilgai svaigom apie kiekvieną etapą - visi jie tokie skirtingi. Tie trys su puse tūkstančio nuvažiuotų kilometrų ir trys su puse savaitės cukrinių ir sūrių minučių, tai mano svajonė, kuri išsipildė labiau, nei tik galėjau įsivaizduoti...

Tags: , ,
Current Location: Kilifi, Lamu, Mombasa
Current Mood: cheerful cheerful
Current Music: Miriam Makeba

Leave a comment
shoeinmissin
Po Tomsono krioklių sumąstėm tiesiai lėkti į Meru, miestelį prie antro pagal aukštį Afrikoje Kenijos kalno, kurį kikujai garbina kaip dievų buveinę. Kopti ten nebūtų prasminga šiuo metų laiku dėl debesų ir lietų, dėl to ramiai atsisveikinę su ta idėja traukėm pas Samuelį, jaunimo darbuotoją.

Mus jis tuoj pristatė į svečių namus, už kuriuos nemokėjom nė šilingo. Keletą dienų čia gvyenom iš organizacijos, remiamos JAV fondų, pinigų ir dėl to galvos nesukom.

Mums buvo viskas įdomus. Styvenas jaunimo darbuotojas, tad jam visa patirtis labai vertinga, man jau tuoj bus penkiolika metų, kaip vienaip ar kitaip dirbu su jaunimėliu. Taigi išsižioję stebėjom viską, ką tik įmanoma buvo: kalėjime vedamus kursus prieš AIDS, "Magneto teatrą" vietinėje mokykloje, kur vaikai sprendžia konfliktus per dramą, vaikų namus "S.O.S".

Tačiau dėl kelių dalykų buvau pritrenkta ir nuliūdau... Meru gatvėsi neįprastai daug paaugliukų ir vaikų su plastmasiniais butelaičiais klijų, godžiai uostomų ir stiklinėmis negyvomis akimis. Tikriausiai skambėjau, kaip nepataisoma atgyvena, klausianti jų "kodėl tu tai darai?", kai priėję jie prašė pinigų, net nemanydami slėpti savo įpročio. Styvenas įbruko bananų ir riešutų, kuriuos jie tuoj pat sušlamštė. Bet man buvo gaila ir baisu.

Pasirodo kaltinti vyriausybės nereiktų. Jie suteikė sąlygas jiems prisiglausti ir net eiti į mokyklą, bet patogus "laisvas" gyvenimo būdas parginė juos į gatves...

Ir gal dėl to policininkai nė nebandė jų stabdyti, kai matė kone šokančius ant ratų... Ir su savo "čiulptukais"... Gal jie bejėgiai...

Bejėgiškumas apėmė ir mane... O ką tokiais atvejais daryti???

Suaugę klijų neuosto. Jie turi kitą užsiėmimą - per dienų dienas kramto mirą, augalą legalų čia Kenijoj, bet ne kitose šalyse. Mira auga kalno papėdėje nevaržomai. Lyg kokia legali marihuana, padedanti užsimiršti, žlugdanti vyrų pajėgumą ir energiją.


Čia Meru pasigedau to optimizmo, regėto kitur. Su sunkia širdimi važiavau iš šiaip nerealiai gražių vietų...

Tiesa, su Samueliu praplepėdavom iki išnaktų. Žiūriu, kad Keniją pradedam pažinti ir išvirkčiosios pusės...

Tags: , , , ,
Current Location: Kenijos kalno prieigose
Current Mood: morose morose

Leave a comment
shoeinmissin
Kitale pasitiko lietumi ir pakyrėjusiomis tradicinėmis frazėmis "gal ten, ar ana ten". Bet pastorius Peter greitai mus išgelbėjo nuo visų varginančių žvilgsnių, kurie mane jau pradeda erzinti. Juk negaliu pasislėpti - mano vos vos parudusi oda neleidžia įsilieti į vietinių tarpą. Ant kaktos parašyta, kad mes turistai.

Užsnūdau, nes autobusiuko pripildymas užtrunka kiek. Dar viena vieta, šaukia asistentas, kai jau vietų lieka tik ant kelių. Ir pripakuotas guminis matatu rieda dar medžiodamas papildomų šilingų.

Užmiegotomis akimis išsiridenom savo nutrintomis kuprinėmis, ir mano akys aiktelėjo. Saulė glostė slėnį, nusėtą laukais, bakūžėmis ir į tolį nusidriekusiais miškais. Nesitikėdami pataikėm į rojų.

Pro šalį prašliaužė energingai besimeldžiantys sekmininkų balsai. Tuoj pastoriaus mama, sunkiai girdinti, bet puikiai angliškai kalbanti moteriškė, išvirė kavos ir karšto šokolado.

Sėdėjau ant slenksčio prieš tą kąsnį rojaus ir nenorėjau niekur trauktis. Vaikščiojom takais tarp už žmones aukštesnių cukrašvendrių ir girdėm save ramybe.
Tuoj užklupo lietus, bet man tai buvo pati šilčiausia ir įstabiausia liūtis gyvenime. Nenorėjau trauktis, tik būti ten...

Vakarienė su gausia šeima prie kelioms valandoms generatoriumi varomo televizoriaus, malda suvienijanti namiškius vakarui, ir mes, svečiai, jautęsi kaip namuose.

Prieš išjungiant dujinę lempą jau lovoje netikėtai išgirdome šūvius. Visai čia pat, už keleto šimtų metrų. Dar bandėm guostis, gal kokie europiečiai švenčia gimtadienį (tikriausiai idiotiškesnės paguodos rast nebuvo įmanoma). Bet buvom labai pavargę, ir sapnas iššlavė visą baimę.

Iš ryto išlėkiau į rasotą pievą basomis. Visus perlais apdalintos gėlės ir žolės, saulė draikėsi voratinkliuose ant cukrinių nendrių. Tolumoj kalvos jau po truputį nusiklojo paskutines rūko paklodes. Žmonės raudono smėlio takais skubinosi į darbus ar kaimo mokyklą.

"Sveiki", dar vakar sutiktas senolis prisiminė mus. Nesunku tiesa mus atpažinti. "Einu pas savo seno kolegos šeimą, jų palaikyti" - liūdnai žvelgė į mus akys. "Šiąnakt jis buvo nušautas. Pradinių klasių mokytojas". Ir karšta, ir tamsu paširdžiuose. Štai ką reiškė tie šūviai...

Tikriausiai tai reiškė mūsų rojaus pabaigą. Žinia apie "turtingus" baltuosius tuoj aplėks kaimą, ir kitą vakarą svetimo kaimo drąsuoliai ateitų kitų aukų. Vargšė šeima, argi pradinių klasių mokytojas turtingas? Paprastai - kaip vietiniai šneka - jie pašaudo į orą, pagąsdina, susirenka gyvulius naktimis, tačiau žmonių nešaudo...
Gailestis ir baimė daužėsi kaip padūkusi...

Pastorius ir bitininkas viename įbruko savo gaminto muilo, ir jauni namiškiai panešėjo mūsų daiktus iki autobusiuko... Gaila palikt ramybės ir baimės atskiestus laukus... Bet tikriausiai taip geriau...

Tags: ,
Current Location: Kitale, Rift Valley, Kenija
Current Mood: confused confused
Current Music: sekmininkų garsios giesmės

Leave a comment
shoeinmissin
Regis dulkėti duobėti keliai tampa mūsų kasdienybe, bet būti tarp žmonių, kvėpuoti sunkumais ir džiūgauti saule nebyliai drauge - mūsų pasirinkimas.

Dar viena atkarpa, kuri vilgė mūsų žvilgsnius.

Išlipus iš įkaitusio autobusiuko, mūs įvyniojo drėgme, karščiu ir žuvimi persunktas oras. Kisumu - miestas ant Viktorijos kranto - apie tai mums nereikėjo priminti. Flo neužtruko mus pasitikti - boda boda (dviratis su pritaisyta sėdyne keleiviams) pametėjo ją iki mūsų ir mes neužilgo atsigaivinom jos namuos sultimis ir vėsumą saugančiomis sienomis.

Flo - veikli ir entuziazmu trykštanti socialinė darbuotoja tuoj mums užlipino Luo etiketes - pagal mūsų gimimo laiką (naktį ar rytą) buvom pavadinti Atieno ir Omondi. Styvenas kiek raukėsi - jam tai priminė striptizo šokėjų pseudonimą, bet maikutėmis "Luo vyras namuose" ir "Luo moteris namuose" likom patenkinti. Tai jau antra netikėta dovana, kurią gavom, mat pirmoji šeima apdovanojo kauliniais šaukštais ir Masai statulėlėmis.

Greit buvom supažindinti ir su Flo giminėmis ir draugais, ir netrukus visas politines istorijas ir nenušlifuotus kampus apžiūrėjom iš Luo genties perspektyvos.

Kenijos dar švieži įvykiai - išties dar viena istorija apie valdžia nepasidalinančias gentis, pavydą ir korupciją, sukilimus ir trūkusią kantrybę. Kuris teisus, dar ir dabar sunku suprasti, bet viena aišku - valdžią reiktų išprašyti gražiai namo, nesvarbu kurią gentį ji atstauja. Bet išties teko įsisukti į visas politines peripetijas, stebėti aktualius politinius įvykius per televizorių ir spręsti iš nuotrupų, ką mums palaikyti. Viena aišku, tikriausiai su Luo marškinėliais prie kikujų nesirodysime.

Likusios 40 genčių taip ir gyvena. Ypač tuo konfliktiniu metu. Neišsiduoda, ką palaiko. Palaiko tai, ką reikia palaikyti duotu metu. Pavyzdžiui vienas Kisii gyventojas pasakojo, kad vasarį nešiojosi porą portretų, kad tam juodu momentu išsitrauktų reikiamą atstovo atvaizdą ir "sutiktų" su jo pažiūromis.

Iki tikros demokratijos čia toli, nors žmonės ragauja jos, ir nori būtų atsakingi už tai, ką renka. Mūsiškiai jau pavargę nuo neteisybės, korupcijos, nešvarių politikų baltinių, bet afrikietiškas entuziazmas dar neleidžia nuleisti rankų.

Dar dabar jaučių tilapijos skonį. Didžiulė skrudinta žuvis ant Viktorijos ežero kranto, afrikietiški pokštai, kurie kaip pastebėjom labai tiko mūsų skoniui. Paslaptingos plaukiojančios mistinės salelės su gyvatėmis.

Miestas dar mena sausį ir vasarį - sudegę bankai ir ligoninės, nors kasdienybė jau spėjo sutaikyti priešus ir visi pašaudę į vienas kito langus ir širdis, toliau draugiškai dirba ofisuose ir parduotuvėse. Gal tik dantį traukia ir prie televizoriaus burnoja...

Kitą dieną važiavom į atokiau kalnuose pasislėpusį kaimelį, kur Flo globoja bendruomenės palaikomą projektą - maitinti ir mokyti mažus našlaičius, kad šie galėtų drąsiai eiti į mokyklą po paruošiamosios klasės.

Iš pradžių nesupratau, kodėl seniukai ir maži taip džiaugėsi, kad mes aplankėm juos, ir pinigų neprašė. Tik už mus meldėsi, o man tuo metu ašaros upeliais tekėjo. Tas nuoširdus tikėjimas ir gerumas graudeno apsunkusią širdį. Dar vienas ypatinga akimirka, kurią ilgai nešiosiuosiu širdį: geraširdiškas akis, vaikų rankutes godžiai laikančias puodukus, pripildytos kasdieninės košės, nes kai kuriems tai vienintelis maistas tą dieną.

Ir nors vaizdas nuo šios kalvos į atsiveriantį didžiulį Viktorijos ežerą buvo kvapą gniaužiantis, tačiau tos akys man buvo svarbesnės. Dar viena diena, kuri keičia mane...

Tags: , , ,
Current Location: Kisumu, Kenija
Current Mood: impressed impressed
Current Music: vaikų žaidimai

Leave a comment