?

Log in

entries friends calendar profile batuota misija Previous Previous Next Next
Expopasaulį - Shoe is missing a mission
Batas. Misija. Ilgesys.
shoeinmissin
shoeinmissin
Expopasaulį
Po kompaktiškos kelionės aplink pasaulį tądien buvau nemenkai pavargus. Mat nors ir kaip prieš tai save įtikinėjau, kad vis tiek visko aplankyt nepavyks, tai ko ten ir plėšytis, vis tik akims apraibus negalėjau savęs stabdyt.

Tai pirmoji Expo. Apie ankstesnes nė negalvodavau nei dėl ekonominių priežasčių, nei kad nemačiau didelės prasmės. Bet jau kad buvau toje Ispanijos dalyje bent keletui dienų, nusprendžiau šįkart surizikuot.

Palikau Madridą ir keliavau pusiau nežinomybėn. Ketinau apsistot pas žmogų, su kuriuo susisiekiau coachsurfing internetiniame klube – veikia panašiai kaip hospitality club: nori apsistoti pas ką nors, rašyk, ir jei tik žmogus neatostogaus ar bus nuotaikoje, tavo profilis patiks dėl vienos ar kitos priežasties, būsi priimtas. Vis draugai užduoda klausimus: ar tai saugu. Klausimas ar išvis į gatvę išeit saugu, bet atsimint reiktų tik tai: nereikia šokt ant pirmo pasitaikiusio. Žmones gerokai patyrinėji – kaip apie juos atsiliepia anksčiau apsistojusieji, ką žmogus rašo apie save. Coach surfinge gali tapti patikrintuoju nariu, kada net sutikrina tavo duomenis su banko kortele.

Jorge buvo bene vienas iš paskutiniųjų, kuriam parašiau išsekus kantrybei. Šiuo metu Saragosa labai populiari ir daugelis ketina apsistoti pas saviškius ar pas hospitality narius, kad nereiktų mokėti net ir paprasčiausiuose svečių namuose kosminių sumų. Pastebėjau, kad jo profilis ir taip jau nusagstytas šimtais jį aplankiusių atsiliepimų – galvojau, negi kankinsi žmogų. Bet daugelis, kuriems rašiau, arba iškeliauja atostogoms, arba neatrašo, nes gal jau atostogose.

Superžvaigždė Jorge atsiliepė. Labai koknrečiai parašė adresą ir „laukiu“. Iki jo atsigauti nebuvo labai sudėtinga – užteko pasiklausti tik poros žmogų. Butas auksinis, ir tarsi pritaikytas kitiems apsistoti. Atskiras senobiškai pataisytas kambarys.

Dėl savo populiarumo radijo stotis kalbino jį pasidalinti coach surfingo klube. Tad vienokio ar kitokio motyvo paskatintas, jis nutarė rašyti knygą apie pas jį apsilankiusius. Gavau keturis klausimus ir aš, tad gal teks ir tą keliautojų dosje rinkinį papulti šitaip netikėtai.

Pats Expo aišku išsiskėtęs neblogai, šalių paviljonų virš šimto, o kur dar visokių įmantrybių. Tema – vanduo ir jo išsaugojimas. Perbėgsiu dabar mintimis ir trumpais ispūdžiais.

Vienas pirmųjų aplankytųjų – Lietuvos. Nežinau, kokie jausmų mygtukai suveikė, bet vien jau prisiartinus prie jo ir pamačius pavadinimą – o teko paieškoti kiek – užspringau ašaromis. Ir įžengus į jį, susigraudinau nejuokais. Viskas atrodė taip brangu ir sava: ir tas pliaupiantis lietus tamsiame kambaryje, ir tie Baltijos kelio vaizdai, ir tie siūlomi muzikos trupinėliai.

Na, o po to, prasidėjo maratonas. Afrika – kadangi dar pėdos šilo Kenijoj, be abejo išreiškiau pagarbą nusilenkti įvairiausio plauko matytoms statulėlėms ir pasiklausyti jau pasiilgto būgnų gausmo.

Keliauju Pietų Amerikon – žinoma ten. Kaip ir Afrikos, bene visos šalys didžiuliame paviljone, kur didžiulės nuotraukos vietinių žmonių, džiunglių ir vėlgi vietinės muzikos koncertėlis.

Arabiškos šalys – praktiškai bazaro tipo. Net nupurtė, kai išgirdau jau tūkstančius kartų girdėtą: „ks ks ks“, tik užeik ir jis jau įkalbės ka nusipirkti. Arabiškų fontanų užteko vandens išsaugojimui pavaizduoti. O kadangi šiandien – Jungtinių arabų emiratų diena – tai dar jie gavo papildomai erdvės pasireikšti. Kai tarp dviejų eilių vyrų keli sukosi ir svaidė šautuvus aukštyn, bandžiau bent keliom sekundėms įsivaizduoti, koks drastiškas turėtų būti jų cirkas. Kai visas pasaulis vis dar su sulaikytu kvapu stebi Rusiją ir Gruziją, šie neturi jokių problemų vaizduoti, kad šautuvai jiems kasdienybė.
Nežinau, kodėl bet paskaičiusi, ką parašiau apie arabus, apėmė jausmas, kad simpatija jų nepalaisčiau. Gal tas dvigubas jausmas po aplankytų Egipto, Jordanijos ir Palestinos, vis dar nepaleidžia manęs. Neišmokau dar tomis tautomis pasikliauti. O gal tai tik ir geriau…

Prie Japonijos, Rusijos, Vokietijos ir Kuveito net neketinau artintis, nes eilės milijoninės, ir neturėjau nė menkiausio troškimo tą vieną turėtą dieną praspoksot į kitų nugaras. Tačiau vakarop, kai eilės apmažėjo, smalsumas nuvijo, ką ten ta Rusija siūlo. Gal žinoma, kas nematė to filmo, buvo įdomus. Tačiau rusų dokumentinį filmą „Vandenį“ mačiau jau kelias serijas, ir šis buvo tik santrauka jau matytųjų. Bet gal ir teisingas jų sprendimas, nes ta informacija išėjo platesniam ratui nei tik Rusijos liaudis. Vanduo turi atmintį… Bet iš esmės, geriau tai pasižiūrėti patiems…

O į Vokietijos paviljoną pakliuvau kaip tarybiniais laikais – per pažintis. Jorge’s draugė vokietė paslapčia pravedė ir nušluosčius nosis laukiantiesiems jau supausi vandens fotelyje. Vokiečiai gerai atliko namų darbus. Jų vandens taupymo ir švarinimo išradimai – viltis daugeliui Afrikos šalių. Mobilus išradimas jau dabar gelbėja trokštančiuosius, todėl paplekšnojau šiai šaliai per petį.

Niekada dar neteko matyti trijų dimensijų animacijų, todėl it vaikas aikčiojau Korėjos paviljone. Garbės žodis atrodo objektai visai šalia tavęs, o ir pats filmukas labai geraširdiškas ir mielas.

Malaizijos paviljone pavyko net visą koncertą išvysti. Besišypsantys tyrais veidais vyrai ir ypatingo grožio išdidžios moterys leido kiek pakeliauti jųjų kultūra. Po jų paviljono su valčių imitacijomis užsimaniau tą šalį aplankyt. Kada nors…

Indija – tai didžiulė Indijos parduotuvė.

Lenkija – ypač plačiame ekrane pasaka. Kažkaip kiek čyyyyzas man ji pasirodė: ispanas besivaikantis lenkę yyyypač seksualiai apsitaisiusią, kur ne kur virstančia undine, ir bandančia parodyti Lenkijos ypatingas vietas. Saldžiau už Holivudą.

Filipiniečiai smaginosi būgnuodami, ir vertė ispanus iš koto. Net ir vidurdienis balkonas tapo diskoteka, kur kostiumuoti ar vežimėliuose negalėjo ramiai išsėdėti.

Vakaras pasibaigė Aisbergo supermoderniu spektakliu apie šiukšlių, vandens ir trokštančio – suklypusio žmogaus metaforomis. Wow efektas buvo.

Ispaniškos muzikos koncertas rumba ritmu judino mano pavargusias kojas.

Ir paskutinis spektaklis paliko neblogą įspūdį – nematyti efektai, įdomios metaforos.



Taigi ideali diena ir vakaras. Visai kitaip nei kita diena. Velnias nešė mane į tą galerą - pykau ant savęs. Ir kodėl bilietą palikau atvirą. Autobusai išpirkti, traukinių kainos melejoninės. Skutau kaip išprotėjus į autobusą, kuris nuvežė į tarpinį miestelį kažkur nieko viduryje. O ar bus kas iš ten – kas žino. Bet turėjau būti Madride prieš vidurnaktį, mat skrydts į Čilę.

Traukinių stoty – išganingas bilietėlis vietiniu traukiniu į Madridą – kone nepasiekiamas. Turėjau tik pusę sumos eurais, o kortelė nesuveikė. Šalia bankamašinė irgi šaukia, kad neteisinga kortelė. Nors bėk ir rėk. Sekmadienį ispanai stropiai švenčia, todėl visas miestas kaip išluotas. Nu nors pritūpimais guoskis...

Netikėtai atrasta bankaskylė priimanti maniškio tipo kortą - ir viskas tada jau judėjo it surežisuotam happyende. Lėtas traukinukas, pasišokinėdamas per išdžiūvusius laukus ir raukšlėtas kalvas.

Pakliuvau aš gerokai prieš vidurnaktį į tą oro uostą - ir kas iš to? Skrydis atidėtas bene šešioms valandoms. Įsiutusiai liaudžiai buvo pasiūlytas superduper viešbutis. Bet miego tik kelioms valandoms - organizmo erzinimas!

Nu žo, svarsčiau sau žiūrėdama į kylančią saulę ir ankstyvus lėktuvus. Tai ar atiduos mane Europa kitam kontinentui?

Lėktuvas ne pats prašmatniausias, nėr ko norėt susišaudžius pigų skrydį. Verčiau jau išvis pasiekiau vietą, nes po kelių dienų pasirodo tame pačiame oro uoste nepakilo 150 žmogų ir Kanarų salų nepasiekė...

Du trečdalius skrydžio pramiegojau. Todėl skųstis, kad keturiolika valandų skrist - tai daug - negaliu...

Pagaliau Čilė.

Tags:
Current Location: Santiago de Chile
Current Mood: cranky cranky

Leave a comment