Shoe is missing a mission

neįvertinta Bolivija

Wed, 03 Sep 2008 04:17:08 GMT

Čilė išlydėdama mus gerokai spirtelėjo į kalnus, ir jau taip nenusileidom iki pat La Paz.
Atrodo šalys kaimynės, o vis tik jau prie pat sienos suprasi, kad Bolivija - su savo asmenybe...

Tarp kitko, jei kas planuojate keliauti po Pietų Ameriką, lietuviams paprasčiau nei paprasta. Vizos nereik nei į Čilę, nei į Boliviją, Argentiną ar Peru. Kol kiti stoviniuoja susimokėti mokestį oro uoste Čilėje, aš padrąsinta pareigūnų pražingsniavau kaip vietinė. Iš Čilės į Boliviją pasirodo kaimynus lenkus gerai papurto, o "vargšams" amerikiečiams tai sąrašas paklodės ilgio: pakvietimas, viza, kur gyvensi, ar turėsi už ką čia pragyventi (chi chi)... O aš - bendraautobusių australų nuostabai - gavau tik štampą trisdešimčiai dienų.

Kalnai begėdžiai, nuogi nuogutėliai, tik kuris ne kuris sniegine kepure...

Tradiciškai prieš pat paskutinius kilometrus mano pilvas prisipildė drugių, bet akys jau džiūgavo neįprastais vaizdeliais - moteriškės daugiausiai vienodo apvalaino dydžio, dviem ilgom juodom kasom, melejonais sluoksnių sijonų, ir būtinai mažikė apvali kepuraitė ant viršugalvio - neturiu menkiausio supratimo, kaip ji ten išvis laikos. Ir privalomas atributas - margaspalvė skara daugiausiai ryšima ant nugaros krovinių ar vaikų gabenimui.

Savaitė La Paze prabėgo lyg sapne. Neįsivaizduoju, kaip aš ten ta ispanų kalba prabilau - garbės žodis, man pačiai siurprizas. Lėtai mekenu, bet susikalbėt pavyksta...
Ligoninė su savo privalumais ir trūkumais. Priimė mane greitai, jiems tai, kad baigiau psichologiją groja labiau, nei kas studijuoju meno psichoterapiją. Iki to reik augint ne tik lietuvaičius, kurie jau labiau galėtų paaiškint su kuo tai valgoma...
Nė nepastebėjau, kaip apturėjau dešimtį pacientų ligomis įvairialypėmis: šizofrenija, alkoholizmas, valgymo sutrikimai...

Vienas iš aukščiausių miestų pasaulyje nepalieka mano organizmo be pėdsako - praeitą savaitę kaip sena moteriškė šnopavau lipdama laiptais ar kopdama kalnu (ne tai kokia tai Savanorių kalvelė) :)

Bet jau galvos skausmas praėjo, ir dabar tik kada ne kada trūksta oro kiek skubiau paeinant.

Žmogeliauskas manasis atvarė lėktuvu ankstų sekmadienio rytą, ir keturių kilometrų aukštį aš ir vėl užčiuopiau savo pavargstančiais plaučiais.

Leistis į La Pazą - tai jau pats atrakcionas... Namų prikimšta ant kiekvieno įmanomo skardžiaus. Ar tai būtų naktis milijonais jonvabalių, ar diena rausvomis sienomis nesiskirianti nuo uolų, stebina tiesiog, kad jis toks na kitoks...

Po sunkios savaitės, kurią nežinau kokiu būdų atidirbau, save apdovanojau filmu "La carceria de Nazi" - veiksmas Bolivijoj, Peru, Vokietijoj ir Prancūzijoj septyniasdešimtaisiais į dienos šviesą traukia vieną iš daugelio nacių, besislapstančių naujais veidais ir vardais visame pasaulyje. Peremta tikrais faktais, net Prancūzijos ir Bolivijos vyriausybės buvo į visa tai įvilktos. geras.

O jau savaitgaliui nutarėm dumti kiek atokiau. Pasakysiu tik tiek, kad Bolivija iš tikrųjų per mažai įvertinta. WOW faktoriuj dar gyvenu...

Pirmą dieną traukėm į Coroico. Ne traukėm, tiesiog rusiškais kalneliais bildėjom. Vairuotojas matyt pasitaikė nekantrus, ir nors jau maniau esu įpratusi prie tokio vairavimo, kai mašiniukas lekia palei statų skardį, pamiršau, kad kvėpuoti ypač naudinga, nes deguonies ir taip ne per daugiausiai tokioj aukštybėj... o kalnai kalnai... neturiu žodžių aprašyti, nes tai šakės... galiu tik tiek pasakyti - kitą dieną austrai (!!!) važiavę su mumi, burną išlaikė stabiliai atvirą. Taigi jie tai kalniečiai, o ką man daryti lygumų mergaitei? Tai ir sakau, kad nei žodžių nebeužteko...

Čia išgyvenau labai labai ypatingą dieną... Dieną, kai nebežinau,kas vyksta... Dieną, kurios laukiau ir kurios bijojau...

Bet laukė dar viena diena. Su dviračiais leistis taip vadinamu pačiu pavojingiausiu keliu pasaulyje. Gal dviratininkams jis ir nepajingas, jei tik neatsiranda koks kietas macho. Bet jau kaip ten mašinos važiuodavo, tai neturiu nė žalio supratimo. Trumpam įsivaizduokit - skardis be dugno. Gražu tai gražu, bet eilė tik viena. Kaip ten vyko abipusis eismas, dar dabar nesuvokiu. Ten tarpais ir vienai didesniai mašinai - pravažiuoti karšta. Ir tie kryželiai skirti užsimušusiems neįkvepia... Ir nesibaigiančios istorijos, ir statistika...
Bet dabar iš La Paz į Coroico jau nutiestas naujas kelias, kuriuo dar vakar pasismagindamas lėkė vairuotojas. "Oficialiai mes debesyse" - jau seniai pramušiau savo keturių kilometrų aukščio rekordą.

Bet važiuoti tuo Mirties Keliu - labiau nei rekomenduoju... Neužtenka nei žodžių, nei nuotraukų visam tam apsakyti... Jei teks kartais Bolivijoj pabuvot, ir kartoju - neįvertinta iki galo šalis, tas kelias ne tiek mirtinis, kiek tiesiog įstabus - nuolat leki dviračiu žemyn: pradėjom keturių su smarkiu viršum kilometrų aukšty, pabaigėm aštuoniais šimtais metrų. Reiškias tuos visus tarpinius metrus leidomės žemyn. Pėdalus susukau gal daugiausiai trisdešimtį kartų, o visą likusį laiką tik laikiau stabdžius ir gėrėjausi vaizdais, kurių kaip ir sakiau aptart negaliu...

Mon, 25 Aug 2008 04:21:34 GMT

Taigi galų gale atsidūriau čia, ir tai jau didelis žingsnis. Bo turiu kvailą įprotį nepatikėti tuo kas bus, tol, kol nesu ten...

Tiesa pats pirmiausias kvapo gniaužalas - skrendant per pūkuotus snieguotus Andus. Stiuardesės viena kitą stumdė nuo langų, kad galėtų savo kameras prispaust prie stiklo ir nufotkint tą gėrį.

Kadangi gerbiami Air Comet kolegos kiek per vėlai apsižiūrėjo, kad jų lėktuvas netvarkoj, autobusų tiesiai į dykumą tądien nebeliko. Teks keliaut ryt. Gal ir geriau, išmiegosiu visą biologinio laikrodžio sumaištį, nes jau visai pasimečiau, kame gyvenu.

Ryte dar nosį įbedžiau į prieškolombinių laikų muziejų, kas visai sveikai supažindino mane apie ikikolonijinius laikus. Nes ir be europiečių, ikiinkinė ir inkinė civilizacijos sau klestėjo, gal kiek mūsų akimis žiaurokos - vaikus aukodamos ant ugnikalnių, bet sistemas jie turėjo neblogas, o ir menas net iki haliucinogeninių instrumentų ornamentų.

Pasmalsavau ir modernaus meno galerijoj, kuom čiliečiai gyvena. Vienas menininkas ypač suintrigavo. Senos idėjos per naujus akinius.

Šiaip pats Santjago kažkuo ypatingu nesužavėjo. Čiliečiai man pasirodė žmonės mandagūs, tyloki, tačiau santūriai springstantys naujomis idėjomis ir paieškomis. Ne veltui Pietų Amerikoje ji viena labiau bizniui patrauklių šalių. Krito akin tamsūs aprėdai - daugiausiai juoda spalva, kur ne kur vyšninė ar sodri raudona.

Ir... vaistinių miestas. Negi juos taip sveikatos bėdos vejas?

jau buvau pamiršus, kad keliaut galima ilgai ilgai ilgai. iš Santjago į San Pedro de Atakamą - apie tris dešimtis valandų tvarkingai atsėdėjau. Bet autobusai čia patogūs, semi-lova, lova. telikas. maistas. žo, nelabai ir pavargau tiek kelio atardama. O vaizdas per langą - ties sostine sultingai žalios, vėliau dykuminės.

Ta Atakamos dykuma - tai garbės žodis kaip mėnulis. Nulis žalumos (kur ne kur, bet ieškoti ir žiburys nepadės). Kalvagūbriai ir ugnikalniai (penkios dešimtys visai aktyvių, vienas tvarkingai kasmet pasireiškia). Visas vanduo išlytas Argentinoj, nes kalnai debesų nepraleidžia.

Tik iškėlus koją iš autobuso, jau galvojau blyn keiksiuos, negi vėl kaip Kenijoj tūkstančiai paiūlymų, ir ne visai realių. Bet šis indėniškai atrodantis jaunuolis - kažkaip patikimai pasirodė man ir prancūzei. Taigis viens du, ir mes dulkinu suvargusiu autubusėliu jau pas jį hosteliukyje.

Oazė nieko viduryje. Artimiausias miestas apie šimtas kilų. Šimtas kilų nieko. Dykumos, absoliučios pačios negyviausios ir sausiausios dykumos pasaulyje. Gana turistais prisotinta oazė, bet jauki. Susiorganizavau keletą turų - kai nelabai daug laiko turi, o pamatyt norisi, nieko kito ir nebelieka. Vakare jaukus pasiplepėjimas su kitais keliautojais prie kokos arbatos. Tiesą sakant, koka čia labai populiari. Ir nors tai tas pats augalas, kuris naudojas kokainui gaminti, patys lapeliai to, kas apie juos paslapčia šnabždama - neturi. Prie jo priprast negali, bet arbata padeda virškinimui ir ypač kenčiantiems nuo aukščio.

O kentėjau jau ir aš. Ryte ketvirtą jau dardam geizerių žiūrėt. Įspūdingai jie ten raitosi dūmais. Bet po gero pusvalandžio, jaučiau, kad jau galva kažką trimituoja, kaulai dangstosi nemalonia šiluma, skrandis prašosi lauk, ir apskritai jaučiau, kad jeigu nieks rankos nepaduos, sėsiu žemėn. Tokiais momentais pagalvoji, blyn dar nenoriu mirt...

Gidas parūpino papildomo deguonies ir kokos. Suveikė. Vėl grįžau gyventi, ir jau neužilgo sėdėjau termose, geizerių natūraliame baseinėlyje - vanduo kas antrą raibulį šildė nugarą, o nosis šalo apie minus dešimt ore.

Hehe, galų gale mačiau lamą. Iš pradžių klausiau savęs, kodėl pas mus tas įprotis vadint kvailoką merginą tokio mielo gyvuluko vardu. Bet paskui kaip iš niekiur nieko prancūzas astronomas leptelėjo - kaip ir visi kupranugarių atstovai, ji atrodo kvailoka...

popiet Mėnulio slėnis, kur tarpeklyje klausiau braškančių druskų stalaktitų ir saulę lydėjom už milžiniškos tamsiaodės kopos.

Kitą dieną lagūnos, druskos slėniai (pasirodo trečias didžiausias plotas pasaulyje) ir vietiniai kaimeliai. Gavau progos pabūt vienai... Nes keliaujant grupe tai nėr taip paprasta. O man tiesiog žviegte norisi tų minučių tik tarp manęs ir gamtos. betarpiškai.

Išsikeliavo kroatai, italai ir prancūzai, todėl palikau tik vokiečius dar dykumos smėlio uostyt, o pati per naktį į Ariką prie Ramaus vandenyno. Praleidau kone šešias valandas ant uolų besiblaškančioms bangoms ir nuo aukštos kalvos leidau saulę žemyn.

Pas Pati apsistojau netikėtai, ieškodama visai kitų svečių namų. Bet draugiškas žvilsgnis suviliojo, ir mes jau gėrėm kavukę salione. Supratau gal tik septyniasdešimt procentų, ką jie šneka, atsakyt tesugebėjau trisdešimt - nekokios prognozės. Tiesa, jie paguodė, kad bolivijoj visi šneka lėčiau ir paprasčiau. Tingūs čilėnai tingi liežuvį smarkiai vartyti. O ir šiaip ji plepi moteriškė pasitaikė, neveltui matyt į Pinočeto parankę (pasididžiuodama nuotrauką rodė) įsikibus jau gerai į ausį jam prisuokė. o vyras istorikas žiniomis apipylė...

Lietuviams bepigu keliaut po Čilę, Boliviją ar Peru. Tereikia tik paso. Nei vizų, nei papildomų mokesčių. Raitės plaukai skaitant, ko reikia amerikiečiams čia pakliūt. Todėl praėjau pro sieną paprasčiau nei vietinė.

La Paz. Džžyz. Bolivija visiškai kitokia nei Čilė... Bet apie tai - vėliau. Ryt pirma diena ligoninėj, ir mano galva dar sukas kiek, nes nors ir ne taip blogai, kaip ten prie tų geizerių, jaučiu, kad dar reiks keletos dienų smegenims duot apsiprast su deguonies trūkumu.

Riedu į nežinią

Thu, 14 Aug 2008 19:42:59 GMT

Saulė tamsutėlių debesų pataluose - raudona it kas ją skrudintų ant žarijų. Traukinys rieda ramiai, vis palikdamas nurausvintus laukus. Šalia kinietis aiškina pagyvenusiai anglų porelei apie saulės ypatumus, nes moteriškė aikčioji, kokia ji ryte didelė ir ryški, o vidurdienį mažutė ir blanki. Riedėdami tuneliais sinchroniškai kilnojam rankas prie ausų su juodaode, šiaip jaukiai priglaudusiai galvą ant vaikino pečių. Atrodo mėgaujuosi tomis keliomis valandomis ramybės iki tol, kol vėl kelsiu sparnus.

Ryt į Ispaniją... Bandysiu aplankyti Saragosą ir paspoksoti į EXPO, šiaip vietinių baisiai niekinamą dėl to, kad teršia jų upę. Po to skrendu į Čilę... Ten perkeliausiu pusę jos, kad galėčiau pasiekti Boliviją.

O tada jau meno terapijos praktika mėnesiui ligoninėj su žmonėmis, turinčiais psichinės sveikatos bėdų. Bijau nors tu ką. Bet parodyti to nedrįstu nė sau. Svetima dar šviežiai kibinama kalba, nežinoma kultūra, niekada anksčiau neįžengtas kontinentas, ir kažkokie realybės nesudraskyti lūkesčiai.

O po to bandysiu lėkti į Peru. Lyg jau įrašė mane ten, leisiuos lyg su dviračiais nuo kalvų, kad galėčiau Machu Pichu pamatyti.

Na bet iki to laiko, dar daug atrodo vandens tekės. O aš einu ramybės temstančiuose laukuose per langą skinti.

Miros laukai ir išždžiūvusios akys

Tue, 12 Aug 2008 15:50:40 GMT

Po Tomsono krioklių sumąstėm tiesiai lėkti į Meru, miestelį prie antro pagal aukštį Afrikoje Kenijos kalno, kurį kikujai garbina kaip dievų buveinę. Kopti ten nebūtų prasminga šiuo metų laiku dėl debesų ir lietų, dėl to ramiai atsisveikinę su ta idėja traukėm pas Samuelį, jaunimo darbuotoją.

Mus jis tuoj pristatė į svečių namus, už kuriuos nemokėjom nė šilingo. Keletą dienų čia gvyenom iš organizacijos, remiamos JAV fondų, pinigų ir dėl to galvos nesukom.

Mums buvo viskas įdomus. Styvenas jaunimo darbuotojas, tad jam visa patirtis labai vertinga, man jau tuoj bus penkiolika metų, kaip vienaip ar kitaip dirbu su jaunimėliu. Taigi išsižioję stebėjom viską, ką tik įmanoma buvo: kalėjime vedamus kursus prieš AIDS, "Magneto teatrą" vietinėje mokykloje, kur vaikai sprendžia konfliktus per dramą, vaikų namus "S.O.S".

Tačiau dėl kelių dalykų buvau pritrenkta ir nuliūdau... Meru gatvėsi neįprastai daug paaugliukų ir vaikų su plastmasiniais butelaičiais klijų, godžiai uostomų ir stiklinėmis negyvomis akimis. Tikriausiai skambėjau, kaip nepataisoma atgyvena, klausianti jų "kodėl tu tai darai?", kai priėję jie prašė pinigų, net nemanydami slėpti savo įpročio. Styvenas įbruko bananų ir riešutų, kuriuos jie tuoj pat sušlamštė. Bet man buvo gaila ir baisu.

Pasirodo kaltinti vyriausybės nereiktų. Jie suteikė sąlygas jiems prisiglausti ir net eiti į mokyklą, bet patogus "laisvas" gyvenimo būdas parginė juos į gatves...

Ir gal dėl to policininkai nė nebandė jų stabdyti, kai matė kone šokančius ant ratų... Ir su savo "čiulptukais"... Gal jie bejėgiai...

Bejėgiškumas apėmė ir mane... O ką tokiais atvejais daryti???

Suaugę klijų neuosto. Jie turi kitą užsiėmimą - per dienų dienas kramto mirą, augalą legalų čia Kenijoj, bet ne kitose šalyse. Mira auga kalno papėdėje nevaržomai. Lyg kokia legali marihuana, padedanti užsimiršti, žlugdanti vyrų pajėgumą ir energiją.

Čia Meru pasigedau to optimizmo, regėto kitur. Su sunkia širdimi važiavau iš šiaip nerealiai gražių vietų...

Tiesa, su Samueliu praplepėdavom iki išnaktų. Žiūriu, kad Keniją pradedam pažinti ir išvirkčiosios pusės...

pragaras rojuje

Tue, 12 Aug 2008 15:31:37 GMT

Kitale pasitiko lietumi ir pakyrėjusiomis tradicinėmis frazėmis "gal ten, ar ana ten". Bet pastorius Peter greitai mus išgelbėjo nuo visų varginančių žvilgsnių, kurie mane jau pradeda erzinti. Juk negaliu pasislėpti - mano vos vos parudusi oda neleidžia įsilieti į vietinių tarpą. Ant kaktos parašyta, kad mes turistai.

Užsnūdau, nes autobusiuko pripildymas užtrunka kiek. Dar viena vieta, šaukia asistentas, kai jau vietų lieka tik ant kelių. Ir pripakuotas guminis matatu rieda dar medžiodamas papildomų šilingų.

Užmiegotomis akimis išsiridenom savo nutrintomis kuprinėmis, ir mano akys aiktelėjo. Saulė glostė slėnį, nusėtą laukais, bakūžėmis ir į tolį nusidriekusiais miškais. Nesitikėdami pataikėm į rojų.

Pro šalį prašliaužė energingai besimeldžiantys sekmininkų balsai. Tuoj pastoriaus mama, sunkiai girdinti, bet puikiai angliškai kalbanti moteriškė, išvirė kavos ir karšto šokolado.

Sėdėjau ant slenksčio prieš tą kąsnį rojaus ir nenorėjau niekur trauktis. Vaikščiojom takais tarp už žmones aukštesnių cukrašvendrių ir girdėm save ramybe.
Tuoj užklupo lietus, bet man tai buvo pati šilčiausia ir įstabiausia liūtis gyvenime. Nenorėjau trauktis, tik būti ten...

Vakarienė su gausia šeima prie kelioms valandoms generatoriumi varomo televizoriaus, malda suvienijanti namiškius vakarui, ir mes, svečiai, jautęsi kaip namuose.

Prieš išjungiant dujinę lempą jau lovoje netikėtai išgirdome šūvius. Visai čia pat, už keleto šimtų metrų. Dar bandėm guostis, gal kokie europiečiai švenčia gimtadienį (tikriausiai idiotiškesnės paguodos rast nebuvo įmanoma). Bet buvom labai pavargę, ir sapnas iššlavė visą baimę.

Iš ryto išlėkiau į rasotą pievą basomis. Visus perlais apdalintos gėlės ir žolės, saulė draikėsi voratinkliuose ant cukrinių nendrių. Tolumoj kalvos jau po truputį nusiklojo paskutines rūko paklodes. Žmonės raudono smėlio takais skubinosi į darbus ar kaimo mokyklą.

"Sveiki", dar vakar sutiktas senolis prisiminė mus. Nesunku tiesa mus atpažinti. "Einu pas savo seno kolegos šeimą, jų palaikyti" - liūdnai žvelgė į mus akys. "Šiąnakt jis buvo nušautas. Pradinių klasių mokytojas". Ir karšta, ir tamsu paširdžiuose. Štai ką reiškė tie šūviai...

Tikriausiai tai reiškė mūsų rojaus pabaigą. Žinia apie "turtingus" baltuosius tuoj aplėks kaimą, ir kitą vakarą svetimo kaimo drąsuoliai ateitų kitų aukų. Vargšė šeima, argi pradinių klasių mokytojas turtingas? Paprastai - kaip vietiniai šneka - jie pašaudo į orą, pagąsdina, susirenka gyvulius naktimis, tačiau žmonių nešaudo...
Gailestis ir baimė daužėsi kaip padūkusi...

Pastorius ir bitininkas viename įbruko savo gaminto muilo, ir jauni namiškiai panešėjo mūsų daiktus iki autobusiuko... Gaila palikt ramybės ir baimės atskiestus laukus... Bet tikriausiai taip geriau...

Žuvies namai

Tue, 12 Aug 2008 14:55:33 GMT

Regis dulkėti duobėti keliai tampa mūsų kasdienybe, bet būti tarp žmonių, kvėpuoti sunkumais ir džiūgauti saule nebyliai drauge - mūsų pasirinkimas.

Dar viena atkarpa, kuri vilgė mūsų žvilgsnius.

Išlipus iš įkaitusio autobusiuko, mūs įvyniojo drėgme, karščiu ir žuvimi persunktas oras. Kisumu - miestas ant Viktorijos kranto - apie tai mums nereikėjo priminti. Flo neužtruko mus pasitikti - boda boda (dviratis su pritaisyta sėdyne keleiviams) pametėjo ją iki mūsų ir mes neužilgo atsigaivinom jos namuos sultimis ir vėsumą saugančiomis sienomis.

Flo - veikli ir entuziazmu trykštanti socialinė darbuotoja tuoj mums užlipino Luo etiketes - pagal mūsų gimimo laiką (naktį ar rytą) buvom pavadinti Atieno ir Omondi. Styvenas kiek raukėsi - jam tai priminė striptizo šokėjų pseudonimą, bet maikutėmis "Luo vyras namuose" ir "Luo moteris namuose" likom patenkinti. Tai jau antra netikėta dovana, kurią gavom, mat pirmoji šeima apdovanojo kauliniais šaukštais ir Masai statulėlėmis.

Greit buvom supažindinti ir su Flo giminėmis ir draugais, ir netrukus visas politines istorijas ir nenušlifuotus kampus apžiūrėjom iš Luo genties perspektyvos.

Kenijos dar švieži įvykiai - išties dar viena istorija apie valdžia nepasidalinančias gentis, pavydą ir korupciją, sukilimus ir trūkusią kantrybę. Kuris teisus, dar ir dabar sunku suprasti, bet viena aišku - valdžią reiktų išprašyti gražiai namo, nesvarbu kurią gentį ji atstauja. Bet išties teko įsisukti į visas politines peripetijas, stebėti aktualius politinius įvykius per televizorių ir spręsti iš nuotrupų, ką mums palaikyti. Viena aišku, tikriausiai su Luo marškinėliais prie kikujų nesirodysime.

Likusios 40 genčių taip ir gyvena. Ypač tuo konfliktiniu metu. Neišsiduoda, ką palaiko. Palaiko tai, ką reikia palaikyti duotu metu. Pavyzdžiui vienas Kisii gyventojas pasakojo, kad vasarį nešiojosi porą portretų, kad tam juodu momentu išsitrauktų reikiamą atstovo atvaizdą ir "sutiktų" su jo pažiūromis.

Iki tikros demokratijos čia toli, nors žmonės ragauja jos, ir nori būtų atsakingi už tai, ką renka. Mūsiškiai jau pavargę nuo neteisybės, korupcijos, nešvarių politikų baltinių, bet afrikietiškas entuziazmas dar neleidžia nuleisti rankų.

Dar dabar jaučių tilapijos skonį. Didžiulė skrudinta žuvis ant Viktorijos ežero kranto, afrikietiški pokštai, kurie kaip pastebėjom labai tiko mūsų skoniui. Paslaptingos plaukiojančios mistinės salelės su gyvatėmis.

Miestas dar mena sausį ir vasarį - sudegę bankai ir ligoninės, nors kasdienybė jau spėjo sutaikyti priešus ir visi pašaudę į vienas kito langus ir širdis, toliau draugiškai dirba ofisuose ir parduotuvėse. Gal tik dantį traukia ir prie televizoriaus burnoja...

Kitą dieną važiavom į atokiau kalnuose pasislėpusį kaimelį, kur Flo globoja bendruomenės palaikomą projektą - maitinti ir mokyti mažus našlaičius, kad šie galėtų drąsiai eiti į mokyklą po paruošiamosios klasės.

Iš pradžių nesupratau, kodėl seniukai ir maži taip džiaugėsi, kad mes aplankėm juos, ir pinigų neprašė. Tik už mus meldėsi, o man tuo metu ašaros upeliais tekėjo. Tas nuoširdus tikėjimas ir gerumas graudeno apsunkusią širdį. Dar vienas ypatinga akimirka, kurią ilgai nešiosiuosiu širdį: geraširdiškas akis, vaikų rankutes godžiai laikančias puodukus, pripildytos kasdieninės košės, nes kai kuriems tai vienintelis maistas tą dieną.

Ir nors vaizdas nuo šios kalvos į atsiveriantį didžiulį Viktorijos ežerą buvo kvapą gniaužiantis, tačiau tos akys man buvo svarbesnės. Dar viena diena, kuri keičia mane...

tolyn gilyn

Tue, 12 Aug 2008 09:42:22 GMT

Jau kelias į Nakuru vien ko vertas. Žali kloniai ir tarpekliai, arbatos ir cukrašvendrių plantacijos. Jonas, mūsų naujasis draugelis, dar nematytas, bet surastas per Hospitality club, žinute perspėjo "tik pakeliui nemiegokit". Ir nė neketinau praleisti tokį grožį. Ir nors kelias - o ir dauguma kelių - baisiai apgailėtini, bet dar nepavargusioms dūšioms - tai tik nuotykiai ir lengvi išbandymai.

Žinojom, kas būna, kai tik išlipi iš autobusiuko - penki griebia tavo kuprinę norėdami pagelbėti, dar penki iškart siūlo kitą kelionę, trisdešimt du apsupa su riešutais ir akiniais nuo saulės. Nenorėjau būti grubi, tačiau kartais įkyrumas tiesiog peržengia visas ribas. Gerbiu, kad vietoj to, kad kramsnotų mirą, jie pluša, bet kantrybės testas kartais būdavo ir neišlaikytas.

Jono brolis turėjo didžiaratį, tad netikėtai ir neplanuotai sušokom ir nuriedėjom į dar vieną nacionalinį parką - nors regis jau po masai maros daugiau lyg ir nežadėjom. brangiai čia tie parkai atsieina.
Dar būrys nematytų gyvūnų - raganosis apsuptas baltų paukščių, tūkstantinės kaimenės babūnų, ežeras nutūptas milijonais pelikanų, nes visi flamingai išskridę į Tanzaniją, besikaunančios antilopės...

Kenijos muziejuose - akivaizdi nelygybė. Teisėta ji ar ne, bet jei esi ne kenijietis ar iš rytų afrikos, plosi kosminę sumelę kaip didelis. Su Nakuru nacionalinio parko direkcija nejuokais susiginčijau. And lentos aiškiai užrašyta: studentams tokia ir tokia nuolaida. Prie kasos pateikus tarptautinį studento pažymėjimą, jis purto galvą - sako, reikėjo prieš kelias savaites siųsti pareiškimą į švietimo departamentą ir gauti sutikimą, kad būtų galima suteikti nuolaidą. Popierizmo viršūnė.

Kalbėtis apie politiką su vietiniais - čia ne tik privilegija, bet būtynybė. Per televiziją praktiškai nieko daugiau nepamatysi - skurdžios ir retos pasaulio žinios, o daugiausiai konfliktai, skandalai pačioje Kenijoje. Na dar kaimyninėje Zimbabvėje, nes tų žinių apie Mugabės neteisėtą kažkelintą kadenciją išvengt nebuvo įmanoma. Regis kol kas gaunam dozę kikuju požiūrio. Ryt - susitiksim Luo. Esu tikra, istorija bus piešiama kitaip...

Labas Afrika

Wed, 23 Jul 2008 22:18:19 GMT

Dar vakar vakare negalėjau sudėti bluosto... Jausmų karnavalas. Pasliūla jausmų didžiulė - nerimas, džiaugsmas, smalsumas, laisvės troškulys ir baimė ištrūkt iš saugaus rato.

Aštuonios skrydžio valandos neprailgo, nes lėktuvas pasirūpino, kad taip greit nuo Europos neatsiplėštume, ir kiekvieną keleivį aprūpino asmeniniu ekranėliu. Taigi bėda tik ta, kad pasirinkimas per didelis...

Ant interaktyvaus žemėlapiuko nuolat galėjom sekti, kur esam. Ir jau kai liko labai nedaug, mano širdis nejuokais pradėjo straksėt. Kas mūsų ten laukia, nežinia...

Išsirangėm į laukiamąjį, o ten žmonių, vienas kitam kone ant pečių susėdusių - visi su lentelėm, su vardais. Kur mes tokioj minioj atrasim "savuosius", kai nė nežinau, kaip jie atrodo? Lengva panika. "Eva?" Štai tau. Ir naujoji afrikietiškoji šeima. Džonas ir Siuzan plačiai ir nuvargusiai šypsojos - dėl mūsų vėlavusio lėktuvo jie kantriai mūsų laukė šioj beprotiškoj sumaišty.

Greitai oro uosto šurmulys liko už nugarų, ir jau linksmai čiauškėdami riedėjom Afrikos keliais. Styvenas Su Džonu susimainė keliais pokštais, ir tapo aišku, kad su jais nenuobodžiausim.

Kažkada tyliai pasvajodavau, kad Afrikoj labai norėčiau išgirsti gospelinės muzikytės. Bet nemaniau, kad ta svajonė išsipildys taip va tuoj pat. Spirgėjau ant sėdynės, ir galvojau, nagi nagi, kas čia dar mūsų laukia... Džonas ir Siuzant priklauso adventistams, ir jis gieda tam chore. Va prašom.

Jei kas manote, jog Lenkijos keliai yra rekordiškai nekenčiamiausi, pamirškit. Aš jau jų atsiprašiau... Mikruškės - čia jos vadinamos matatu (tik nesupainiokite su "matata", nes tai reiškia "problema". Bet tas santykis jau toks akivaizdus). Maniau, kad mano tėtis rizikingai važinėja. Čia su afrikiečiais nelyginu, jis tik vairavimo pradinukas. Džonas pats smagiai šaipėsi iš ne-sistemos keliuose, ir lyg pailiustradama pro mus prašokavo mikruškė su nesibaigiančiu keleivių skaičiumi...

Afrika tamsoje. Dar kol kas tik tokią ją temačiau...

Kikuju tradicinė vakarienė jau garavo, o mes sušveitę po gerą lėkštę ir aptarę politinę padėtį bei rytojaus planus, nuslydom į sapnus...

Turėjau sau gerokai įgnybti. Mergaite liepaite, tu čia... Už lango koncertuoja cikados, netikėtai joms sumanė pritarti asilas ir porą užbliovusių šunų.

išvakarėse

Thu, 19 Jun 2008 22:30:39 GMT

dar šįryt sunkiai risdamasi iš lovos, sau tris kartus sau bei porą kartų namiokei pažadėjau eit miegot anksčiau... kad rytinis skrydis nekankintų...
kad nelabai žiūriu mano planai sekasi. nors kuprinė kaip kad mano atveju būtų keista, jau kelias dienas kantriai ramsto paklypusias spintos duris, vis tik atradau tūkstantį ir vieną smulkmeną atkapstyti paskutinėmis minutėmis...

savo paskutiniąsias ikikelionines savaites tankiai užpildžiau įvairiais degančiais ir atvėsusiais darbais.
įdomus sutapimas. prieš kelias savaitėles užtikome "Molorą" - spektaklį apie pietų afrikos aplinkoje agresyviai perpasakotą Elektros mitą. Tie gąsdinančiai žemi balsai iš moteriškų lūpų - fenomenas garbės žodis. įžanga į kelione afrikon.

o praeitą savaitę kvatojom "Como agua para chocolate". Meksikietiška drama neleido vien tik liūdesio debesį baidyti, kikenom iš taiklių pokštų, genialiai paprastų aktorių. Ir net nežinau, ar labiau man patiko po to peržiūrėtas filmas. Gal trūko to emocijų kontrasto, man regis būdingo Pietų Amerikai. Na, matysim...

O dabar drugelių pilve jau šimtai. Gal pavyks ten nugriebti internetą. Bet vežuosi storą dienoraštį ir spalvų, kamerų ir tą vidinį laisvės troškulį, apie kurį pastaruosius mėnesius tik svajojau. O dabar - pasimatyme su savo svajone - raustu kaistu kaip vaikas...

Kothbiro..

Wed, 04 Jun 2008 01:59:36 GMT

kothbiro - artinasi lietus...

Šiandien visą dieną lašai kapsėjo i mano stoglangį. Gerai, kad didžiausias kelias, kurį sukoriau, buvo iki virdulio apačioje virtuvėje kavytei uzplikyt ir maisto katinukams pataisyt.
O nosį buvau įbedusi į kalną darbų, kuriuos ramiai vieną po kito pradedu įveikt...

15d. lyg laukčiau gimtadienio dar vaikystėje... Bet tas jausmas daug paslaptingesnis... Lyg nedrįstum apie tai svajoti, tik sulaikius kvapą lauki. Kas bus...

Marahaba

Tue, 03 Jun 2008 00:30:07 GMT

Laikrodis pradeda mušti paskutines 16 dienų iki kelionės. Visa laimė, kad kai kuriuos reikalus lietuviškai ekonomiškai susiderinau per abi šalis: nuo stabligės, difterijos, poliomielito, hepatito A ir vidurių šiltinės nemokamai prasisukau britų salose, o geltonojo drugio ir meningokokinės infekcijos skiepai kur kas pigesni pasitaikė Lietuvoje. Nors milijonais skiepų dar galėčiau prisifarširuoti, man regis, kad pakaks.

Taigi, vieną riebų pliusą šalia visų pasirengimo darbų jau pasidėjau.

Vizą po visų lenkiškų nuotykių susižvejojau. Pasirodo, pasas su viza buvo parvažiavęs kur kas anksčiau. Bet kaimynas lenkas - kadangi manęs tuo metu namuose nebuvo - paštininkui atnešus dokumentus atsisakė juos priimti, kažką nepagarbiai subambėjo ir sumosiskavo paštininkui, o pastarasis kaip tikras anglas džentelmenas nepakenčiantis pažeminimo, peštis nesirengė, bet nė nemirktelėjęs išsiuntė visą siuntinėlį atgalios į Kenijos ambasadą. Jau neprisimenu, kada buvau taip supykus. O labiausiai - dėl nepaaiškinamo bukumo. Pasirodo, jaunuolis iš vakaro buvo tiek padauginęs, kad dar iš ryto alkoholio buvau daugiau jame nei kraujo. Visa laimė, kad Lietuva turi ID korteles. Nes Lietuvą tąkart būčiau mačius kaip savo ausis. Bėda su tokiais kaimynais.

Dabar jau kuris laikas vakarais pavyzdingai prisėdu prie vienos bendruomenės - Hospitality Club - profilių, mat į Afriką keliaujam ne tik turisto takais mint, bet su vietiniais žmonėmis susipažinti, ir iš jų lūpų daug ką išgirst ir suprast.
Tokios kelionės man pačios įsimintiniausios. Dar dabar galiu praskleist apdulkėjusius prisiminimus iš keliavimo "tiesiog va taip" po Egiptą, Jordaniją ar Izraelį. Ir niekada tų akimirkų neišsižadėsiu...

Taigi, sumedžiojau gana patrauklius kelis kontaktus, skubiai apsikeitėme džiaugsmingais šūksniais... Po trupinį viskas dėliojasi į prasmingą kepalą... Gal tik giliai viduje visko vokiškai suplanuot neketinu. Nes mėgstu eiti "pagal širdį". Vis tiek visko aplankyt nepavyks, bet tie momentai "dabar jaučiu, kad sukti reikia čia" visada sužvejoja po kokį kokybišką nuotykį.

p.s. bent jau iš padorumo noriu savo pavargusion galvelėn dar sumest kelis žodelius. Marahaba. Labas, kaip laikais. Suahili kalba...

Sat, 31 May 2008 21:37:26 GMT

Kai raperis is pradziu kazkaip nevykusiai man regis bande ivesti visus i pasaka - hip hop miuzikla "Into the hoods", skeptiskai vyptelejau. Tokios savo reakcijos greit teko atsisakyti, o mintyse atsiprasyti. Nepelnytai nepripazintas hip hopas pasirodo gali buti tikru urbanizuotu menu. Zinoma, gal teike daugiau lengvapalaikes nuotaikos nei ypatingai giliu minciu, bet artistai savo amata ismano ir su ziurovais sukomunikavo teisingai. Zo, likau patenkinta. O kaip darbine kelione Londonan ir nemokamas spektaklis, tai isvis skustis nedrisciau.
Visa diena "angelavau"... Pradejau vakar, ir dar turi visa ryt diena. O pasirodo angelu but nera taip paprasta. Ir tai gali labai nuvargint... Taigi jauciu drosiu miego... Cia viesbutin sugrizta paskutiniai turistai, o as su savo "nebiznieriska" apranga tikriausiai isvis nesiderinu prie nepriekaistingai nublizgintu stalu ir langu.
Kenciu ir nekenciu Londono. Gal ir sveika, kad cia pabunu nedaznai, ir siaure kol kas atstoja namus. Isejau dabar palei Temze pasivaiksciot. Pazvelgiu i didiji Bena, i upeje beplaukiancias kartono dezutes ir... nezinau, myliu ji, ar nekenciu. Et... gal einu miegot...

gili paslaptis ta žmogaus siela

Thu, 22 May 2008 22:47:08 GMT

Vakar pirmą kartą stebėjau meno terapijos sesiją su žmogiukais, kuriems vis nutinka psichozės momentai. Skaičius ir girdėjus buvau nemažai. Bet kas kita, kai žmogus - mielas ir besišypsantis - kukliai skundžias, kad balsai jam ramybės neduoda. Vejasi iš paskos, dažnai liepia save skriausti. Pasirodo, kai jis įeina į bažnyčią, jie jį palieka ir vidun drauge neina. Bet tik sugrįžta laukan, jie vėl pristoja. Pradėjo piešti - įstabaus švelnumo atspalviai... Regis siuva savo harmoniją ant lapo. O taip sunku matyti kančią akyse.

dar ir kitokie rytai...

Mon, 19 May 2008 05:09:50 GMT

papildymas pries cia anadien pasidalintu rytu...
pamirsau pridurt, kad savaites pradzioje turiu dziugesio riedeti traukiniu i univera. kelias valandas, bet tai toks malonumas! myliu traukinius!!! jie kazkuo ypatingi - nei autobusas, nei lektuvas to pakeist negali... stai ir dabar... saule atsispindi rasotuose laukuose, rytiniam ziuvuliui susirinkusios karves ir avys, kur ne kur pilaiciui kuorai... ir nors tureciau akis ibedus prakaituot ties paskutiniais univero darbais, ne uz ka nepraleidziu progos paganyt savo po nemigo nakties uzkimusio proto...

buena vista social club

Fri, 16 May 2008 23:49:15 GMT

Tusciu vietu saleje buvo reta. Visi tvarkingai lauke koncerto it spektaklio ramiai pasikauste savo kedese. o jie - trylika selmiskai nusiteikusiu senioku, kiek jaunesniu ir viena aptaki juodaode moteriskaite muzikos kubanos garsais pradejo judinti elegantiskai nusiteikusius anglus. Savo kedej spurdejau, nes tokios muzikos nesiklausoma, per ja - sokama! Bet susidrovejusis tik musiau i takta ir svingavau.

Ivairus musamieji, saksas, klarnetas, trombonas, gitara, kazkas panasaus i mandolina, fortepijonas, kartais fleita. Ir visi - vienas kito klausosi, i pievas nuklyde sugrizta teisingu tak(t)u. Plius tie ketveri originalus seniokai, dar islike is senosios buenos vistos, ant scenos trepsejo vikriau nei jaunesnieji, gal tik moteriskes subtiliai judancios aplenkt negalejo.

Nors ir nelabai vykusiai, eigoje vietiniai buvo ikalbinti padainuoti ivairaus skambesio skiemenis. Tai jau buvo zenklas - paskutine daina so visi: seneliokai bei jauneliai.

Taip akis uzmerkus save isivaizdavau - Kuboje, salia to klubo i kuri del savo baltos odos ileista nebuciau, bet galeciau sokt salia langu, kur kiti baltagymiai tegali tenkintis gyvybingos muzikos trupiniais. Kaip ir ten bei tada, klubieciai pasipuose sviesiais kostiumais bei skrybelemis. O moterys, sakoma, rengdavosi graziausiais drabuziais...

Ir vis tik plojimai sugrazino i sale. Saunuoliai. Dar nepaziurejau filmo apie juos, sako wim wenders sukures. Turiu, o per susipynusius mokslus, darbus ir praktika, nebeturiu laiko/jegu/noro ziuret nieko. tik spet iki lovos nuzliauzt, kad kur ant sofytes neuzmigciau.

***
Vis tebedziugauju, kad galiu dirbt su tais zmogiukais neigaliaisiais - kaip jie tirpsta kamera pamate/valde/kalbine zmones. Man regis tokio dekingumo ir dziugesio - sunku cia tarp abejinguju atrasti... O tai labai ikvepia. Reiks judint kalvas kalnelius, kad daugiau galimybiu tokiems zmonems suteikt! nes ziuriu, kad labai pasiteisina!

***
ka tik surezgiau paskutinius kadrus filmiuko apie musu ofiso chebryte. Kikenau beklijuodama bajerius. Ikvepia mane cia dirbti - nes juoko ir pokstu uztenka. O po itemptu darbeliu to labai reikia.

***
isikele nauja naminuke ir parsinese pora kaciu. butas pagyvejo, ir jos jau selina, kad jas glostytumei. ramina.

Tue, 06 May 2008 00:46:14 GMT

Pakalbinta vidaus ir jau_kumos nusprendziau sugrizt...

buvau grizus namoliai savaiciui visam... ir pasakysiu atvirai, kaskart parriedant vis labiau mano siela apraizgoma nesusipratimu virvemis, kad ne nebezinau, ir kur tas galas... o po to tenka grizus islieti viska spalvomis, simboliais ir tarpti juose, vos suvokiant kas apie ka... nes net ir zodziais i dienorasti nebesugebu sutalpinti...

atrodo jau pradedu rengtis vasariniams issukiams. studiju beliko vos keletas savaiteliu, taigis salia viso grazaus maratono: rasto darbu, darbeliu, pertraukomis pabegimu i spektakli ar koncerta, tenka pradeti rengtis tam, apie ka labai ilgai svajota... o svajota tiek, kad regis baisu net ir prisiliesti. ilgai nedrisau nieko aktyviai organizuoti. nes atrode - kepstelsiu, ir ji nuplazdes... tiek laukta...

gavau dovanu... per kaledas... atnese senis sikart nepagailejes... salia visu kitu mielu daikciuku, atnese tai, apie ka svajot nedrisau... kelione i afrika... beliko menuo, ir lektuvas nusileis beveik menesiui ten, kur zodziais kol kas nenoriu savo svajones vargint...

bet sirdis matyt tiek buvo issiilgus keliavimu, kad issikaulijau studiju praktikai i bolivija... labas cile, bolivija ir peru - jau pradejau mokytis ispanu. letai letai, bet kaip nors...

ir siemet kaledas ne namuose sutiksiu... o tolimoje pietryciu azijoj... tailande ar kambodzoj... matysim, bet tuose krastuose...

taip netycia ar tycia susikloste aplinkybes, apie ka drovu ir kalbet... del to leisiu bedziugaujanciai sielai tykiai virpeti... o kol kas shhh... iki tu isgyvenimu ten...

o dabar - miela kasdienybe... penktadieni labai jaukiai pabuvojom ibseno leliu namuose. sauniai jie vaidina, neturiu priekaistu. jau kelintas kartas, ir pasiteisina... net "dedes vanios" nesugadino anglisku akcentu... nors is pradziu rugsciai susiraukiau - taip gerai butu rusiskas skambesys. ir legendinis equus pasirode laaaabai stiprus - tiek pati pjese, tiek jos pastatymas.
o sekmadieni droziam i buena vista social club. ispanu kalbos mokytoja uzvede, nors juos zinojau ir anksciau... bet dabar, kai jie net iki newcastlo atsibeldzia, negi sedesi namuos, kai zinai, kad trepses kojos beklausant ...

viskas...pats laikas miego... va taip ir buna... nerasai, o po to rasai rasai rasai ir siulo galo nematai...
ir dar rasyciau, jei ne tos varginamos akys...

Fri, 07 Dec 2007 01:59:04 GMT

ek, kaip is dusios siandien padukom, kad net...
siaip mane tie kalediniai vajai purto... bet keletas momenteliu eme ir suviliojo.

numeras pirmas. geras. gyvenime nieko niekada nelosiu, nes kai porai kartu tokia laime vaikius, jos nesugavau, veliau ir nebesivarginau. o daba kai bilieteli tiesiog i ranka ibruko, stai prasom - kvietimelius i kazkoki Leisure club, kunams atagaivinti spa, dziakuziais laimejau. hihi, tai jau paciai tokia ideja nebutu kilus, bet kai taip va tiesiog - ka gi pasimegausim :)

numeras antras. dar geresnis. alia tai siandien gerai pasiseliojom. su kolegom sumastem - tiksliau turim nerealiai kurybiska bosa pravadyriu - kaledine daina (sleidu ta sena) praimituoti. tipo klipuka susuksim - pagal muzikike dainuot bei grot - ir visos organizacijos stabui pristatyti. nu ir atsigave visi, as tik su kamera is paskos vos spejau lakstyti. nerealus "tym-bildingas" :)

ir kadangis dar keletas dedlainu ant kuprikes isitaise vargsta, eisiu miegot. dvi jau musa... tik spejau atsimiegot - atsigydyt, ir vel...

Wed, 21 Nov 2007 01:00:24 GMT

rutu kvapas nuo lietuvisko salcio pamelusiu ranku jau issiduko...ir garbanos jau spejo atsileisti. istekinau sese uzu vyro... o tiek lazintasi, kuri gi bus pirmoji... :)
regis tokis sventas metas kaip vesele sukaupia is visu pakampiu susirinkusius pamirstus jausmus... regis ir tu artimu svetimu skriaudu nebelieka, viskas taip skaniai susisluoksniuoja...
net ir mergvakarin paspejau visas moteriskaites surinkti ir kaip reikiant jaukiai issipasakoti... dar ir dabar nesioju zvakemis nukloto kambario atspindzius akyse. tiek daug ten buvo prikaupta... neispasakotu istoriju, tyliu svaju...
o atsokom vestuves linksmai. ir asaros upemis tekejo. ir ko? kad as tik zinociau... gal is to juoko, gal is to jaudulio...na ir kai jau tetis "purpurini vakara" uzdainavo, neatsilaike sirduke, suskydo ezerais... et...
bet gerbiami pirsleliai, tame tarpe ir is sio dienorascio puslapiu dingusi luckytree, is visu speku pasistenge: raitemes kvatodami is uzduociu sumanumo, sukluse rymojom prie ypatingo iprasminimo, dziugavom maloniom smulkmenom...

o dabar grizau vel cia... klausiu saves, kodel neapsodinu savo dienorascio... gal kad savo neisganytas mintis ir jausmus keverzoju ir lipdau... ir ne tik del to, kad "taip reikia" per studijas... tarp kitko, po menesio jauciu, kad gerokai cia trinktelejo... ziniu, bet daugiausiai vidinio isjudinimo. jauciu, kad "pataikiau" pasisodinti i savo vazona... net ir sapnais uzsikasdama ryte galiu arbata uzgerti - gi per savo uzburto vasarinio rato sukinius nebepajegiau i save pazvelgti kitaip tik kai "sraigtukau, cia, sraigtukau ten"... o dabar viskas tempera liejasi geriasi i rastuota popieriu...
ir dar... pramirkau "begancios su vilkais" knygoje. ai, kaip mane ji pajudino... pasakas megau ir anksciau... labai megau... tik dabar gal noresis jas per savo maluna permalti... o dar kai kelios artimos dusios ja susizaveje...
ir dar daina viena visur i kiseniu pasislepia... here comes the sun little darling... nina simone... na ir kas, kad mano stoglangi plauna lietus nevykelis jau antra kiaura para...

kuršiai

Mon, 13 Aug 2007 23:33:46 GMT

is_sapno ir vienas ką tik Nidon iškeliavęs žmogiukas nunešė ir paliko mane prisiminimuose. kai dainą suniūniavę prie saulės laikrodžio, nakčia pradėję savo kelionę pušiniu pajūriu, savaitėlę tykiai ramiai kulniavome karštu ir atšalusiu smėliumi... valgėm duoną smiltimis pabarstytą vis besižvalgydami atgalios - gi kažkas atgirgžda regis. keldavomės su aušra, kad apsiruoštume patys išsinešdinti neprašomi uniformuotųjų. buvome su savimi, su Dovana, su draugais ir jūra... o sugrižę į suvargusią ir triukšmingą mėgstamą Klaipėdą, išsigąsdavome tų aštrių badančių garsų...
gal ir neturėčiau skųstis... turiu ir dabar saulę tekančią iš jūros (ne visados perlipančią tankius debesis), 3 švyturius, potvynių ir atoslūgių alinamą uolėtą pakrantę, ne visai nugulėtus pležais- nepavadintus paplūdimius... bet vis tiek pušėtos kopos pačios brangiausios...

parminu Lietuvon! jeee, nors trumpam, bet vis tiek!

Thu, 09 Aug 2007 19:03:24 GMT

reikejo galvai vejaus, kad truputuka abejones prapustu.
ir sako, kad grizti prie vaisto, jei jau karta jis nusipelne...

vel parbegau i savo svetima saulegrazu lauka...

laukiau saules numiegotomis akimis

danguje gaudziau vaivos juostu nuoplaisas...

arba vaikiau sunis o gal keliaujancias dusias

vandeny gaudziau svetimas pedas

o daba i viska ziuriu per nesuraukta kakta ir atviras akis. ai! o dar ir pas savus nusimato kelios keliones is eiles... o vestuviu tai visa virtine... ryt bosas... uz menesio geriausia drauge... uz keliu sesuo... tai kur cia zmogau ir nesusipainiosi savy...

Fri, 06 Jul 2007 11:46:34 GMT

Porai dienu is eiles isslydau is karuseles ir stebiu sau susiliejusius zirgelius, sviesas, krykstavimus...

skalbinys

Wed, 04 Jul 2007 18:30:28 GMT

viena skalbini regis vistik uzdzioviau... ir dar nepaspejau juo pasidziugauti... pasirodo galesiu pastudijuoti tai, apie kai jau keleta metu tik slapta ir garsiai svajojau...

dienos segtukai

Wed, 04 Jul 2007 18:21:01 GMT

Susispaude daug spalvotu segtuku ant mano kasdienybes vielos...spalvoti, margi, ryskus... grazus... o daug... stumdau juos is vieno virves galo i kita, ir niekaip... kol ateina metas, sustoju, nors sustot nevalia... bet tada labai gera nusizengti vidinei disciplinai ir pasakyt, o man nerupi. bent jau ne dabar...

o po to tikriausiai dziaugsiuos viskuo labiau...

juk ir dabar jie tokie spalvoti ir grazus, o as matau tik ju kiekybe... ir dar neprikabintus skalbinius...

pro varvancius pirstus...

Wed, 04 Jul 2007 17:48:37 GMT

asaros rieda stiklu, ir nenoriu ju nubraukti... jos plauna klausimus, susispietusius ant mano vidinio vienatves avilio...

Mon, 12 Feb 2007 00:53:35 GMT

Kepštelėjau sau: užteks. Įkvėpta čia tamstų kinuose, ir aš pasišoviau. Ir visai nieko - kelis seno kirpimo filmus užklupom. Pasirodo, jau seniai man reikėjo čia ateiti - kino teatras absoliučiai neformalas. Tinka. Nėr minkštų krėslų, nėr suroundo, kreizi pieštos sienos ir lubos, miniatiūrinis bariukas - jauki atmosfera, geras filmas, teisingi žmogai. Patiko... Man regis to ir reikėjo, kad galėčiau dar spėti iš personalinės mėsmalės išsikapanoti... Ir vakarą dabar nusprendžiau geriau lapą įtrinti spalvomis žvakių šešėliuose bežaisdama...